JOKIŲ šeimos tradicijų... ir projekto reziumė

Sveikos, mielos, mamos. Dažnai susimąstau, kad per daug esame egocentriški, viskuo nepatenkinti, kaltiname blogą orą,  kai jis geras – būna per geras, dėl savo blogos nuotaikos kaltiname kitus, neretai nepažvelgdami į savo kasdienybę, nesustodami bent trumpai akimirkai. Tereikia SUSTOTI, ĮVERTINTI – džiauktis tuo ką turi, kuo esi. Kiekviena nauja diena atneša naujų džiaugsmų, o negandos – turi būti sprendžiamos, kad netemdytų pozityvumo. Juk bent lašelis pozityvo yra kievienoje situacijoje, tereikia rasti mažą plyšelį, pro kurį skverbiasi šviesa, atjautimas, atleidimas, suvokimas ir  . . .meilė, kuri šeimos pagrindas, dėka jos visuomet atrandame išeitį iš keblių situacijų.

Projekto metu, kiekvinas galėjo elgtis kaip įmanydamas, juk neiaks to nemato ir negridi, tačiau nenorėjau meluoti nei virtualiai rašydama blogus, nei pati sau – jaučiausi tarsi po savo sažinės padidinamuoju stiklu.

Ką suvokiau ? Elementaru, bet pagrindinis dalykas, kuris didžiai praveria akis- GERUMAS arba kitaip dėsnis, kuris kasdienybėje pamirštamas – elkis su kitu taip, kaip norėtum, kad su tavimi elgtųsi. Labai taiklus, paprastas ir teisingas nukreipimas vaikų auklėjime. Nežinau ar teisingai pasirinkau pozityvios tėvystės interpretavimą, bet man būtent taip atrodo. Ir tai labaiu netgi ne pozityvios tėvystės, o gyvenimiškumo dogma, kuri galioja, palčiai žvelgiant visiems žmonių tarpusavio santykiams.

Užduotys perkratė kadienybę – kai ką, regis ir taip stengiausi daryti, kai kas savaime buvo „įaugę“ mūsų kasdienybėje, o kai ko buvo itin sunku atsisakyti ar pakeisti. Viso pasekoje – jaučiuosi geresne mama. Iš ko sprendžiant taip save „apdovanoju“ ?

---daugiau vaiko apkabinimų ir daugiau „myliu, mamyte“

---mažiau triukšmo dėl mažmožių ir daugiau šypsenų bei klausymo kas yra saoma

---daugaiu laiko produktyviam laikui, buvimui kartu, nei beverčiams pykčiams.

---teko pripažinti savo klaidas auklėjime ir taisyti – smagiai, kartais akimirkai sustojant, prieš pagalvojant ką pasakyti ar daryti yra TEISINGA vaiko atžvilgiu

Bendrai apibrėžus – DĖKOJU už krislelį pozityvumo, už tramplino, skiriančio vaiką nuo manęs – sumažinimo, už puikias užduotis ir idėjas, kaip tapti, norėti būti geresne mama.

PASKUTINĖ UŽDUOTIS. Deja, bet jokių rezultatų šįkart nepristatytsiu. Tam, kad būtų kažkokia tradicija vienijanti šeimą – turi juk norėti visi, taip ? Pas mus visuomet nėra laiko, kad šeima galėtų kažką nuveikti kartu, netgi savaitgaliais . . .Tiksliau to laiko neturi vyras. Mano idėjos kur nors nuvykti, kad ir kokį renginį ar tiesiog šiaip pasivaikščioti – atrodo laiko švaistymas, kai visuomet yra darbų, o po jų verčiau noris pabėgti ir nuo darbų, ir kartais atrodo, kad ir nuo šeimos, nuo rutinos. Suprantu. Tikiuosi laikui einant tai keisis, bet šiuo metu mūsų vienintelė tradicija, turbūt – bent kartą dienoje pavalgyti visiems kartu prie stalo, dabar tai dažniausiai vakarai. O norėtųsi, kad atrirastū bendras laisvalaikis, kad ir elementarus pasiveikščiojimas visiems kartu . . . Nenoriu plėstis, tik konstatuoju, kol toks faktas pas mus.

Reziumuojatnt, sakinį, kuriuo „įsirašiau“ į projekto ekperimentą mintį galiu drąsiai „perkvalifikuoti“, rašiau:

„Mano, kaip mamos indėlis į bendravimą su vaikais, kuriamą harmoniją yra labiau norimas, nei turimas“

Dabar galiu rašyti: „mano, kaip mamos indėlis į harmoningą bendravimą su vaikais dedamas nuolatos ir teikia džiaugsmą“

Ačiū už užduotis, privertusias susimąstyti, veikti ir gauti rezultatus – tapti geresne.

P.S.vis šmaikščiai mamos pastebėdavo, kad ne tik vaikus, bet ir tėčius reikia auklėti, tad moralas kame ? Sakyčiau, kas augina berniukus - auginkime taip, kad užaugtų puikūs vyrai ;) !!!

Dviejų vaikų mama Roberta