Nors Kate Morton romanas „Rivertono dvaro paslaptis“ man labai patiko, jos knyga „Tolimos valandos“ ilgokai pragulėjo lentynoje, mat slapta baiminausi, kad ji nebus tokia įdomi kaip pirmoji. Ką gi, galiu pasakyti, kad delsiau be reikalo – ši knyga taip pat dovanojo man ne vieną malonaus skaitymo valandą.
Žinoma, šį kūrinį neišvengiamai lyginau su pirmiau skaitytuoju ir ką gi, panašumų nemažai: panaši pasakojimo maniera (vis „šokinėjama“ iš dabarties į praeitį ir atgal), pagrindinis veiksmas vyksta didžiuliame dvare (na, šiuo atveju – pilyje), atsiranda žmogus, besikapstantis po praeitį ir, savaime aišku, aptinkantis visą klodą paslapčių, apie kurias užsimenama tokiomis užuolankomis, kad iki pat galo nepavyksta atskleisti tiesos, nors skaitydamas jau nuo knygos vidurio manaisi ją atspėjęs.
Taigi... Antrojo pasaulinio karo metai, vokiečiai įnirtingai bombarduoja Angliją, todėl miesto valdžia nusprendžia evakuoti visus Londono vaikus į kaimus, kur saugiau. Maža mergaitė taip pat kraunasi lagaminą ir kartu su broliu ir ją nuolat erzinančia, netgi skriaudžiančia vyresne seserim sėda į traukinį ir išvyksta į nežinią. Nors knyga prasideda ne šiuo epizodu, man jis yra savotiškas atskaitos taškas, kuris ir duoda pradžią įvykiams – tiems, kurie dar turės nutikti, ir tiems, kurie galbūt būtų likę palaidoti gilioje užmarštyje, jei ne ta mergaitė. Laikas bėga, mergaitė suauga, susilaukia savo mergaitės, kuri, besigilindama į savo mėgstamiausio rašytojo, kurio pilyje, pasirodo, per evakuaciją gyveno jos mama, biografiją, ir sužino tas paslaptis.
Tačiau labiau už visas paslaptis mano širdį sujaudino sudėtingi šeimos narių santykiai. Kaip sakė Levas Tolstojus: „visos laimingos šeimos yra laimingos vienodai, o kiekviena nelaiminga – nelaiminga savaip“. O šiame kūrinyje laimingų šeimų maža, nors visų jų nelaimės priežastis man labai panaši – tai primygtinis šeimos narių kišimasis į kitų gyvenimą ir savo diktato primetimas. Štai viena mergaitė savo šeimoje jaučiasi kaip balta varna, nes jie jos nesupranta ir nesupras iki gyvenimo galo laikydami snobe, mat mergaitė kitokia – nori mokytis ir tapti žurnaliste, o ne kirpėja ar mašinininke, kas jos motinai yra kone ideali profesija. Tačiau užaugusi ta mergaitė savo ruožtu visomis išgalėmis slopina dukters polinkį skaityti knygas, svajoti ir pačiai kurti, tik jau dėl kitų priežasčių – pati nepasiekusi savo svajonės, mano, kad šitaip apsaugos dukrą nuo širdgėlos. Dar kita šeima – trys seserys, iš kurių viena – protiškai neįgali, o vyresnėlės ja rūpinasi paaukojusios tam visą savo gyvenimą ir svajones. Tačiau ir šitų seserų meilė nėra besąlygiška – vyresnėlės nuolat kenkia viena kitai kiek beįmanydamos, nes žino kaip galima viena kitą įskaudinti ar, mažų mažiausiai, suerzinti. O apie šios trijulės tėvą, kurį seserys vaikystėje tiesiog dievinte dievino, nesinori net užsiminti, mat man nepriimtinas jo sprendimas aukoti vienų vaikų laimę dėl „kilnesnio tikslo“ – išsaugoti dukters talentą.
Trumpai tariant, „Tolimos valandos“ – stora knyga, kurią taip ir knieti kuo greičiau „praryti“, o „prarijus“ pasidaro gaila, kad malonumas baigėsi. Manau, ne vienas joje ras šį tą artimo širdžiai: detektyvų mėgėjams patiks narplioti paslaptis, mėgstantieji dramas godžiai skaitys apie sudėtingus žmonių santykius, o romantikų širdis sujaudins gražuolės femme fatale ir dailaus moterų numylėtinio meilės istorija.
