Paskutiniu metu visiems guodžiuosi, kad mane užpuolė begalinis skaitymo alkis, bet jam malšinti laiko vis pritrūksta. Jei prieš miegą pajėgiu įveikti porą dešimčių puslapių, tai jau didžiuojuosi skyrusi laiko knygai. Bet jei į rankas patenka puiki istorija, galima ir mažiau miegoti.
Šį kartą taip ir nutiko. Jau vis atrodė, kad akys limpa ir metas išjungti šviesą, bet niekaip nesinorėjo palikti knygos herojų. Šią knygą ne skaičiau, o tiesiog godžiai rijau. Ir dar, jei manęs kas paklaustų, ar verta skaityti Serenos Budrick „Bevardės mergaitės“, drąsiai atsakyčiau, jog tikrai ne, jei nenori verkti. Bet jei norisi geros istorijos, stiprių išgyvenimų, itin kruopščiai sukurtų veikėjų paveikslų, ši knyga apie seserišką meilę ir draugystę tragiškomis aplinkybėmis tikrai tau.
Nors romano personažai ir istorija išgalvota, tačiau čia yra ir svarbių istorinių niuansų. Rašytoja supažindina su XX a. pr. mergaičių perauklėjimo namais, įsikūrusiais prie vienuolynų. Tiesa, po tokiais pavadinimais slėpėsi vergija ir išnaudojimas, krūvos sužalotų likimų ir net kapų kauburėlių vien todėl, kad gatvėje kalbėjaisi su berniūkščiu. Nemažai dėmesio skiriama ir sufražisčių – moterų, kovojusių už rinkimų teisę – judėjimui. Bet svarbiausios čia kelios pagrindinės veikėjos: Efė, Luela, Žana, Meiblė.
Žana – žmona, mama, buvusi perspektyvi Paryžiaus balerina, dėl nelaimingo atsitikimo likusius randus slepia po pirštinaitėmis, nes jaučia baimę. Bijo nepritapti prie visuomenės, nepaklusti vyrui, išgyvena gresiančios netekties skausmą.
Luela – vyresnioji Žanos dukra, į kurią motina deda visus lūkesčius ir savo neišsipildžiusias svajones, kol vieną dieną Luela puantus iššveičia pro taksi langą. Kol vieną dieną Luela suvokia, kad jos tėvas neištikimas šeimai. Kol vieną dieną Luela pabėga pas čigonus ir pasijaučia laisva. Tiesa, trumpai ji jaučiasi laiminga, nes jos maištas suardo stiprius seserų santykius ir į namus atneša kančią.
Efė – su širdies yda gimusi jaunesnioji sesuo, iš pirmo žvilgsnio, trapi, dusulio priepuolius išgyvenanti kūrybinga mergaitė, kuriai sesuo – visas gyvenimas, o jos pabėgimas – pasaulio pabaiga. Efė pasiryžta sudėtingam išbandymui, kurio baigties nenumatė.
Meiblė – paauglė našlaitė, savo rankomis palaidojusi dešimt mirusių broliukų ir sesučių, likusi be namų, be tapatybės, pasmerkta už savo dukrytės nužudymą. Bet ar ji viena dėl to kalta?
Kokioje visuomenėje gyveno XX a. pradžios jaunos moterys Niujorke ir visame pasaulyje? Apie tai pasakoja ši knyga. Už paskatą ją perskaityti dėkoju Mamyčių klubui ir Balto leidybos namams. Puiki dovana!
