Šiandien noriu aptarti Kęstučio Kasparavičiaus knygą „Kaimynė už kampo“. Tekstas ir iliustracijos yra pačio autoriaus, kas daug ką pasako apie pačią knygą. Juk kartais būna, kai iliustracijos tarsi priešinasi tekstui, jo neatitinka. O štai čia – pats rašytojas nupiešia būtent taip, kaip įsivaizduoja. Iliustracijos labai iškalbingos. Galima net neskaičius teksto, suprasti ir interpretuoti knygą.
Pasakojama apie triušį, vardu Rausvanosis. Triušis baisiai bijojo gyvačių. Autorius čia pat paaiškina – turbūt dėl to, jog niekada nėra jų matęs. Skaitydami šią knygą, vaikai irgi turėtų suprasti, kad dažniausiai bijome to, ko nežinome. Nežinomybės, nepatirtų, neragautų dalykų, nepažįstamų žmonių.
Ir štai triušis susiduria su tokia situacija: į jo namą atsikrausto nauja gyventoja – gyvatė. Nutaręs susipažinti su naująja kaimyne, triušis turi sekioti po visą miestą, jos ieškodamas, juk ji tokia ilga. Čia matos jos uodega, o kur ji pati – neaišku. Rausvanosis keliauja Vilniaus gatvelėmis, užsuka į įvairias vietas. Galiausiai vėl suranda ją namuose, kur ji pati mielai ateina su juo pasibūti. Pasirodo, gyvatė Anakonda labai miela ir draugiška.
Pasirodo, knygos iliustracijos nepaprastos. Autorius nupiešė realias gatveles, pastatus, pridėjęs papildomų detalių. Vaikai, norėdami atpažinti vietas, patys turėtų leistis į ekskursiją po Vilnių. Manau, jog vaikučius labai sudomintų gatvių paieška pagal knygos motyvus. Juk mūsų mažieji tokie smalsūs.
Pagrindinė knygos mintis – mes galime įveikti savo baimes. Ar pastebime, ko bijo mūsų vaikai? Kažkada labai baiminausi griaustinio ir žaibo. Tada buvau kokių 10 metų. Kol vieną dieną, tėtis pasisodinęs ant kelių paaiškino apie šias gamtos stichijas – baimės kaip nebūta. Nepalikime savo mažylių nežinomybėje, aiškinkime jiems nepatirtus, neaiškius ir dėl to baimingus dalykus.
