Knygų lobiai: Kaip užauginti žmogų. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės

Knyga „Kaip užauginti žmogų. Mintys iš vaikų psichologo smėlio dėžės“ atskleidžia svarbias tiesas ir atsako į įvairius klausimus apie vaiko auginimą nuo kūdikio laukimo iki paauglystės.

Tėvystė yra dydis stebuklas, tačiau ir sunkus darbas. „Tėvystė yra didžiausias stebuklas. Ji suteikia mums galimybę antrą kartą nugyventi gyvenimą. Tik su vaiku antrą kartą galime pamatyti žvaigždę, debesį, jachtą ar krantą.“ „Tėvystė – užsiėmimas visam gyvenimui. Net kai mūsų vaikai patys taps tėvais, mes vis dar būsime jų tėvais. Jais būsime visada.“ Matydami pasaulį vaiko akimis, stebimės, atrandama, džiaugiamės ir liūdime kartu su mažyliu. Jaudinamės dėl savo mažylio, galvojame apie jį.

Teigiama, kad pati svarbiausia gimusio kūdikio priežiūros sąlyga yra gera mamos savijauta. Mamos dažnai pamiršta save, visiškai atsiduoda motinystei. Būtina atrasti laiko ir knygą paskaityti, išeiti į miestą, užsiimti mėgstama veikla. Aš pati, anksčiau, kai tik užmigdydavau vaiką pietų miego, bėgdavau tvarkytis. Dabar ramiai atsisėdu, skaniai pavalgau, paskaitau. Tai laikas sau, kurio kasdien labai laukiu. Mano pietų pertrauka. Po kurios su džiaugsmu pasitinku savo prabudusį vaiką ir kartu susitvarkome ar gaminame valgyti.

Tėvai intuityviai jaučia, ko reikia jų vaikui. Nežinau, kaip Jus, tačiau dažniausiai tiksliai žinau, ko nerimsta mano vaikas. Žinau, kad dabar verkia, nes skauda pilvuką, o kitą kartą dėl dantuko, dar kitą – dėl įspūdžių gausos ir pervargimo.

Kalbėdama apie tėčio vaidmenį, autorė pabrėžia, kad nereikia tėčiui sudaryti veiksmų plano – kas, kur, kada ir kaip. Tėčiai patys viską puikiai moka ir gerai susitvarko su jiems patikėtomis užduotimis, puikiai praleidžia laiką su mažyliu.

Kaip kalba su vaiku tėvai? Ar nesusimažina iki kūdikio dydžio ir pradeda kalbėti kažkokiais neaiškiais garsais? Autorė teigia, kad su vaikų reikia kalbėti žmonių kalba.

Man patiko autorės posakis, kad ji yra tokio amžiaus, kai džiaugiasi du kartus – vaikams atėjus ir jiems išeinant. Pastebiu, kad mano artimiesiems, ko gero, tas pats galioja. Seneliai taip džiaugiasi, kai atvažiuoja anūkai, bet po kelių dienų jau matos nuovargis jų veiduose, o kai išvažiuoja, manau, jiems palengvėja. Vistiek, norisi ramybės, o kurgi ji su metukų, dviejų, trijų ar vyresniais nutrūktgalviais. Nors seneliai ir niekada nepripažins, jog ilgainiui tas vargina, tačiau knygos autorė patvirtina mano spėliones.

Kita svarbi mintis, kuria vadovaujuos ir aš, kad auginame vaikus ne sau. Autorė džiaugiasi, kad galėjo dalyvauti savo vaikų gyvenime, juos stebėti, tačiau niekada jų nesisavino.

Puikios mintys ir labai įdomi knyga apie psichologinį vaiko auklėjimą.