Knygos pavadinimas: Pragaro ambulatorija
Autorius: Andrius Černauskas
Originalo kalba: lietuvių
Leidimo metai: 2016
Puslapių: 265
Aprašymas:
Knygą parašė jaunas skubiosios medicinos gydytojas rezidentas. Atsižvelgiant į tai, kad gydytojas gimęs 1989 metais – tai tikrai didelis pasiekimas ir pagirtinas dalykas. Visgi, tikėjausi ko kito. Maniau, kad štai skaitysiu įvairias istorijas apie priimamojo pacientus, jų nutikimus, stebuklingus pasveikimus ar tragiškus įvykius. Taip, visa tai yra knygoje, bet tik tarp kitko. Labai daug autoriaus minčių apie medicinos sistemą, stipriai akcentuojama, kaip yra sunku dirbti tokiame skyriuje ir koks atrodo kartais juokingas draugų verkšlenimas dėl Excel'io lentelių pradingimo ir panašiai. Kas mane dar nustebino – gydytojas svajojo apie kitą studijų kryptį, visgi gavos taip, kad įstojo į skubiosios medicinos. Gal taip turėjo būti? Gal čia jis labiau reikalingas?
Labai žavi jaunojo gydytojo asmenybė, idealai, požiūris į darbą. Jeigu visi gydytojai tokie būtų – manau, jog medicinos srities laukia puiki ateitis. Be kyšių, žmonių skirstymo, visada gerai atliekantys savo darbą. Knyga netinka kaip rimtas medicinos vadovėlis, ji parašyta šmaikščiai, tačiau vietomis, mano galva, per daug nereikalingos informacijos. Skyriai kiek pagriki, knygai trūksta nuoseklumo. Man ji kažkiek priminė Filomenos Taunytės knygas ir jos rašymo stilių, bet jeigu tektų rikiuoti, tai „Pragaro ambulatorija“ tebūtų žemiausioje pakopoje. Bet tikiu, kad tai pirmasis blynas, kuris tikrai nėra prisvilęs, bet iškepęs irgi ne iki galo.
Autorius nebijo kritikuoti sistemos. Jis paviešino gydytojų rezidentų atlyginimo lapelį, kovojo dėl didesnių atlyginimų rezidentams. Ir knygoje jis smerkia rezidentų darbą, kurio pagrindinė užduotis – ligos istorijų klijavimas. O kur dar nuolatiniai pacientų artimųjų gąsdinimai, kai iš karto nepagultai jų „mirštančio“ giminaičio į skyrių. Grasinimai sušaudymais, susidorojimais, ministerijomis ir pan.
Kai kurios vietos taip prajuokino, kad teko juoktis pro ašaras. Pvz. „Vyrai, 40 metų ir vyresni, atvykstantys su mamytėmis, kurioms vaiko skundai svarbesni negu vaikui, bet vaikas paskutiniais paauglystės metais vis dar neturi savo balso.“
Slaugytojų svarba ligoninėje yra netgi didesnė nei gydytojo. Jos tiesiogiai bendrauja su pacientais, žino visas jų bėdas, atsimena, kaip šie buvo gydomi prieš 15 metų ar daugiau. Todėl gydytojas privalo tartis su slaugytojomis, kai nori įdiegti naują gydymo būdą, vaistų skyrimo tvarką.
Kai kuriose vietose autorius rašo labai netaktiškai, pvz., labai smerkia nutukusius asmenis, nesupranta, kaip gali žmogus žudytis ir pan. Manau, kad tai jaunatviško maksimalizmo ir idealizmo mintys, o realybėje kartais būna labai painių atvejų, kai tikrai negali žmogaus smerkti dėl vieno ar kito dalyko.
O baigia knygą prasmingais ir gražiais sakiniais:
„Gyvenimas kažkodėl gražesnis, kai esi sveikas.
Gyvename vieną kartą, tad gyvenkime kokybiškai.“
