Knygos pavadinimas: Vaikai kilę iš dangaus: pozityvūs vaikų auklėjimo metodai
Autorius: John Gray
Originalo kalba: anglų
Leidimo metai: 2009
Puslapių: 336
Aprašymas:
Knygoje autorius daug dėmesio skiria bausmių taikymui. Jo nuomone, tai visiškai neveiksmingas būdas, kuris vaikui suteikia daugiau skausmo, o naudos jokios. Tačiau autorius pateikia pavyzdį, kai vienas žmogus jam pasakojo, jog vaikystėje tėvai jį mušė, už ką liko jiems dėkingas visą gyvenimą. Nes tapo doru žmogumi. Dabar šis doras žmogus muša savo vaikus ir tuo didžiuojasi. Ar negirdėta istorija? Aš esu girdėjusi daug kartų tokius pasakojimus. Dar kartais – jog mergaičių gal ir nėr ko mušt, bet berniukams tai beržinė košė nepakenks.
Vaikystėje buvau viena iš nedaugelio mano kaimo vaikų, kurių tėvai niekada nemušė. Už tai esu dėkinga ir galbūt tai priverčia mane piktintis, jeigu išgirstu panašių istorijų. Manau, kad fizinis smurtas prieš vaiką, tai nesusitvarkymas su savimi, padėties nevaldymas, psichinis sutrikimas. Gaila gaišinti savo laiką, užtat pliaukštelėjai ir gerai. Baisu pagalvoti, ką mano vaikas apie artimiausius žmones, kurie taip elgiasi. Kita vertus, dažniau mušami vaikai, kaip baisiai tai beskambėtų, įpranta. Dar vienas geras pavyzdys, pateikiamas knygoje – mama liepia sūnui nemušti broliuko ir pati jį tvatija už jo netinkamą elgesį. Paradoksalu?
Vaikams būtina įskiepyti penkis svarbiausius principus:
Gali būti kitoks nei visi.
Gali klysti.
Gali rodyti neigiamas emocijas.
Gali daug norėti.
Gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad mama ir tėtis yra šeimininkai.
Puikūs principai, tačiau dar svarbiau, kad juos įsidėmėtų tėvai. Ir vaiką priimtų tokiu, koks jis yra. Juk net vienodai šeimoje auginami ir auklėjami vaikai turi visiškai skirtingus charakterio bruožus. Kiekvienas vaikas yra individualus, nesistenkime jį pakeisti, o džiaukimės jo esybe, asmenybe, priimkime, padėkime jam tapti dar geresniu.
Kalbant su vaikais, patartina vartoti žodį „prašau“, o ne „ar galėtum“. Svarbu prašymą išreikšti taip, kad jis skatintų vaiko norą padėti. Knygoje pastebima, kad „Kai vaikai aikštijasi viešoje vietoje, tai yra įspėjamasis ženklas, kad namuose tėvams teks būti griežtesniems ir nepataikauti vaikui“.
Mano išbandytas ir puikiai veikiantis principas – jeigu pasakėte vaikui ne – niekada negalima nusileisti. Nors ir verks, grius, plyšaus, laikykites savo. Būna labai sunku, bet laikui bėgant, vaikas žino – jeigu tėvai pasakė „ne“ - tai yra ne. Jeigu rėksiu, šauksiu – tai nieko nepadės. Dar geriau vaikui paaiškinti, kodėl negalima vieno ar kito dalyko, kodėl, pavyzdžiui, būtent šią akimirką jo nepaiimame ant rankų (mama suplaus indus ir būtinai tave paims, paskaičiuokit iki 5). Ir visą laiką būtina ištęsėti savo pažadus. Vaikai puikiai viską atsimena. Jeigu šiandien jam nenupirkome saldainio, bet pasakėme, kad pirksim ryt – nenuvilkite vaiko. Net jeigu jis ir neprašo. Juokingiausias paaiškinimas vaikui, kokį teko girdėti, kad šis ko nors prašo – tėvai atsako – aš irgi daug ko noriu.
Knyga taip pat pabrėžia, jog visi vaikai yra skirtingi,kiekvienas turi savų bėdų.
