Kai mąstau apie senelių ir anūkų ryšį, pirmiausia prisimenu savo vasaras pas močiutę kaime. Seniai tai buvo, daugiau nei prieš 40 metų. Bet kartais sapne matau, kaip ji mane vedasi taku per rugius į mažas kaimo kapinaites, ant kurių vartų parašyta: „Kas tu esi – aš buvau, kas aš esu – tu būsi“. Vaikystėje šitie žodžiai mane baugindavo, bet močiutė ravėdavo ant kapelių pasodintas gėles (jų buvo visas darželis), kalbindavo čia mane, čia savo artimuosius, ir mano nerimas praeidavo. Tie du pasauliai kažkaip suartėdavo.

Močiutė turėjo daug laiko ir sugalvodavo keistų istorijų ir pasakų, verdavo įmantrius karolius iš baltų nevalgomų uogų, kurių priskindavo nuo krūmo. Dar ji mokėjo iš skarelių padaryti lėlytę. Vesdavosi mane pas kaimyną, keista pavarde Degėsys, kuris vaišindavo medumi ir kurio pirkioje pro senų žmonių pašnekesį girdėdavau vienišos bitės zvimbimą ir ant molinės aslos krintančioje šviesoje matydavau daugybę mažų dulkelių… Tikrų žaislų turėjau daug, bet močiutė pamokė „ganyti“ aveles ir karves – tai buvo pušies ir eglės kankorėžiai. O balti dobiliukai – balerinos su mini sijonėliais. Kiek erdvės fantazijai! Jei ne vasaros kaime, šitų prisiminimų paprasčiausiai nebūtų. Jie iš labai ankstyvos vaikystės, iš laiko tarp pasakos ir tikrovės. Paauglių tokiais dalykais jau nebesudominsi. Tas senelių ir anūkų ryšys tvirčiausiai užsimezga, kai vaikai yra ikimokyklinio amžiaus. Kai seneliai ne įteikia žaislą ir palieka žaisti, bet ir patys dalyvauja žaidime, būna kartu su vaiku.

Iš atminties iškyla Vinco Krėvės apsakymo „Antanuko rytas“ vaikas, kuris labiausiai myli savo senelę. „Nei savo motutės, nei tėvelio, nei ko kito jisai tiek nemyli, kiek savo seną seną senelę“, – skaitome ir žavimės, kiek gyvenimo išminties senoji per pasakas perduoda savo anūkui, o vaikas aplink močiutės galvą mato nuo krosnies sklindantį šviesos ratą – kaip apie šventąją iš paveikslo. Juk tai ji užstoja nuo motutės ir tėvelio barimų, tai ji geba savo maldomis net patį Dievulį permaldauti, kad šis nebaustų ką negero padariusio ar tik pagalvojusio anūkėlio.

Kai tėvai tampa seneliais

Ne tik tautosakoje, literatūroje ar mūsų praeityje stiprus senelių ir anūkų ryšys. Kai kurie tiesiog suvaikėja. Prisimena visas pasakas ir, jeigu jau nebedirba, didžiąją laiko dalį (bent jau vasarą) skiria anūkams. Labiausiai pasiseka tiems vaikams, kurie turi senelius kaime, kuriems leidžiama surinkti kiaušinius, palesinti vištas, paglostyti avis, arklį, darže išrauti morką… Saviškiams kartais įduodavome į rankas kamerą ir jų net mokyti nereikėjo. Nuostabus vaikų akimis pamatytas ir užfiksuotas kaimo gyvenimas: dziedulis į žagines krauna šieną, kinko arklį, močiutė peša ir darinėja žąsį, melžia karvę… Tikras gyvenimas. Kaip sakė Marcelijus Martinaitis, visi darbai su vaiko akimi. O ir pirmoji žurnalistinė patirtis. Ir ašaras spaudžiantys prisiminimai, kai vaikai užauga, o seneliai – jau ne su mumis…

Mažiems vaikams įdomu ir su miesto seneliais, jei drauge eina į mišką, prie vandens telkinių, stebi gulbes, tyrinėja vabalus… Jei tik seneliai turi kantrybės atsakyti į tūkstantį klausimų, išklausyti tūkstantį prašymų ir nestokoja fantazijos. Kartą močiutė išsivedė du mūsų pyplius pasivaikščioti. Kad pradės staiga lyti! Dairausi pro langus, kur tie mano sulyti vargšeliai, o močiutė užėjo į parduotuvę, gavo tris popierines dėžes, tas dėžes užsidėjo ant galvų ir grįžta per lietų trys grybai – vienas didelis ir du mažiukai. Va ką reiškia gyvenimo patirtis. Va tau ir išėjimas iš komforto zonos, kaip dabar madinga sakyti. Arba du vyrai – dziedulis ir keturmetis anūkas – sėda žaisti kortomis. Kartais (labai retai!) mažasis pralaimi, ir kortos vienu rankelės judesiu keliauja kur nors po lova. Tada abu suranda ilgą liniuotę, dziedulis ramiai ja ištraukia kortas ir žaidimas tęsiasi. Jokių pykčių! Štai tokia pedagogika. Kai vaikai jau pramokę skaityti, dziedulis užsideda akinius, kosteli, kad būtų rimčiau, ir šešios akys skaito didelėmis raidėmis parašytas pasakas. Vaikams skaityti su seneliu daug įdomiau nei vieniems. Ir aptarti, ką perskaitė, gali, ir pasiginčyti…

Sudėtingiausias dalykas – nustatyti ribas. Seneliai taip myli anūkus (patys pripažįsta, kad labiau nei kažkada savo vaikus), kad jiems viską leidžia. O vaikai tas ribas išbando! Kas bus, jei neisiu pietų miego, jei norėsiu tik saldumynų, jei vakare laiku neisiu miegoti ar nesivalysiu dantų?.. Tai tikri iššūkiai seneliams. Juk nebarsi, nebausi, belieka susitarti. Mažieji ilgai jaučia nuoskaudą, jei tik iš senelių patiria „skriaudą“. Vieną vasarą sūnui reikėjo iš pirštuko paimti kraują. Seneliai tvarkingai nuvedė į polikliniką, o trimetis dar porą dienų pleistriuko nenusiėmė ir skundėsi, kad pasakys mamytei, kaip buvo nuskriaustas. Be abejo, dėl dienotvarkės, taisyklių, maisto seneliai ir tėvai turėtų priimti bendrus sprendimus, vaiko gyvenimas pas senelius neturėtų apvirsti aukštyn kojomis, nes vėliau grįžus namo gali kilti daug kaprizų, būti sunku adaptuotis. Ir dar – išmintingi seneliai nenuvertina tėvų, nesistengia būti už juos geresni, protingesni.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Kai mokytoja tampa močiute

Atrodytų, kad anūkams visai nesvarbu, kuo dirba jų besąlygiškai mylimi seneliai. Visi profesijų skirtumai išsitrina ir belieka gražus dviejų kartų bendravimas. Bet kai močiute tampa mokytoja, anūkai dėl to tik laimi. Ir tai patvirtintų visi septyni alytiškės mokytojos Svetlanos Žadeikienės anūkai. Svetlana šiuo metu yra neformaliojo ugdymo mokytoja, moko lipdyti iš molio, velti iš vilnos, siūti žaislus, tapyti ant šilko, net su jaunimu stato spektaklius ir laimi konkursuose prizines vietas. Jos anūkams labai patinka ateiti į močiutės darbą, ten patiems išbandyti įvairias veiklas. Svetlana sako nedraudžianti net mažiukams siūti ir velti su adata, nes vaikai yra atsargūs, be to, juk nuolat yra suaugusiojo stebimi. Būdami močiutės darbe vaikai mokosi paklusti tam tikroms taisyklėms, stebi kitus, mato, kad močiutę visi gerbia ir jos klauso. Mažieji mokosi močiutės dėmesiu ir rūpesčiu dalytis su kitais, o tai nelengva, nes žodis „mano“ yra labai stiprus. Jie mano: „Močiutė tik mano, aš šitoje grupėje geresnis, galiu sau daugiau leisti.“ Tokia vaiko psichologija. Suaugusiojo rūpestis – išmokyti būti kolektyve, nesipuikuoti, kantriai palaukti skiriamo dėmesio. Aukštasis pilotažas! Bet koks džiaugsmas vaikui pačiam nužiesti puodelį, iš kurio žolelių arbata pati skaniausia!

Svetlana sako, kad vaikams reikia labai daug suaugusiojo dėmesio, todėl nepataria anūkų vestis į svečius pas savo garbaus amžiaus drauges. Vaikams tie pokalbiai bus neįdomūs, jie tampys močiutę už rankovės greičiau eiti namo. Visai kas kita pabūti vaikų būryje kur nors parke ar aikštelėje. Vaikai žaidžia, bet jaučia, kad yra senelių akiratyje, ir jiems saugu.

Nuomonę, kad tik mažiems vaikams įdomu su seneliais, Svetlana paneigia. Jei seneliai nelieka konservatyvūs, sugeba bendrauti su paaugliais, randa jiems veiklos, ryšys garantuotas. Kiekvienas vaikas yra kitoks. Su anūke Svetlana užsiimdavo rankdarbiais, o štai vyriausiąjį anūką traukė kažką statyti, konstruoti, bet pas tėvus nebuvo ką. Močiutės sode jis sugalvojo pastatyti šiltnamį. Svarbu nedrausti, nesakyti: ai, neužsiimk nesąmonėmis. Tėvai kartais neturi laiko, skuba, o seneliai jau vertina ir laiką, ir buvimą kartu su vaikais, rimčiau žiūri į jų veiklą. Taigi Svetlanai beliko vaikinuką aprūpinti statybinėmis medžiagomis, patarti, pamokyti… Ir štai išdygo šiltnamis, galima drauge auginti pomidorus. Vėliau jis ištobulėjo savo darbe ir rekonstravo močiutės sodo namelį – apšiltino jį. Iš mažų pomėgių, darbų gimsta dideli.

Kai kurie psichologai teigia, kad vasarodami su seneliais vaikai neturėtų „iškristi“ iš įprastos dienotvarkės, kad laisvė jiems gali būti žalinga. Mokytoja ir močiutė Svetlana ir šiai nuomonei nepritaria. Juk vasara! Vaikai privalo pabūti laisvi, ilgiau pamiegoti arba, priešingai, kartais atsikelti dar prieš aušrą. Leiskime veikti tai, ką jie nori, ilgiau pavakarokime prie žvakelės! Svetlana sako, kad visai gerai, kai tėvai nesikiša, ką vaikas veikia pas senelius. Namie jau yra tėvelių zona. Tėvai neturi daug laiko, dirba, todėl dažnai vaiką apriboja draudimais, saugo, bijo, kad ko nors nenutiktų. Seneliai turi daugiau laiko, kartu dirba, eksperimentuoja. S. Žadeikienė pasakoja, kad savo dar visai mažutei anūkėlei leisdavo darbuotis su adata ir smeigtukais. Abi siūdavo žaislus. „Mamos turbūt pasibaisėtų!“ – juokiasi Svetlana.

Paklausta, ar nebijo dėl anūkų saugumo, moteris sako, kad auginti anūkus daug didesnė atsakomybė nei savo vaikus. Ir nerimo daugiau, ir noro saugoti daugiau. Bet juk ir laiko daugiau, todėl jų ir nepaleidi iš savo akiračio. Ji nesupranta tų, kurie tapę seneliais pareiškia, kad jie turi dar daug visokios veiklos, todėl tegul vaikais rūpinasi patys tėvai. Būna visaip. Tačiau kai ateina gyvenimo išmintis, norisi ja pasidalyti su vaikaičiais, tai amžiaus tarpsnis, kai labiau norisi duoti, nei gauti. Be to, koks džiaugsmas būti su vaikais! Patirti, kaip jie mąsto, ir iš jų pasimokyti visokių naujovių. Svetlana juokauja, kad jei suaugusieji iš vaikų nesimokytų, tai į meškas pavirstų.