Mano vaikystė prabėgo kaime, gamtos apsuptyje. Laimingiausia vaikystės dalis - toji, kol nepažinau mokyklos (mokyklos "rėmai" nusinešė dalį mano saldžiausios vaikiškos laimės) . Tarsi džiunglių vaikas dienas laidau lauke: "maudžiausi" kelio dulkėse, kūriau lėlėms namus po serbentų krūmu, laksčiau basa, karsčiausi po vyšnių medžius, vėriau žemuoges ant smilgos, miegojau ant kvepiančio šieno...Mano vaikystė turtinga buvo tuo, kad man suteikė daug laisvės, mažai barė ir iki pat mokyklos visą laiką leidau kartu su tėvais ar seneliais. Būdama kartu su artimais žmonėmis, stebėjau ir dariau tą patį, ką ir jie: lesinau vištas, šėriau triušius, ėjau kartu grėbti šieno, glosčiau arklį, viriau bulvienę su žirniukais...Tai taip svarbu! Ir ne vien dėl to, kad ateityje mokėtum atlikti tuos darbus, bet dėl to, kad tai - ryšio sukūrimas su artimais žmonėmis, su tėviške, jos gamta ir aplinka. Vaikystės atminimai tokie ryškūs, jog sapnuose apsilankydama savo tėviškės namuose, žinau kiekvieną takelį ir juo dar prabėgu...
Intuityviai savo dukrytei bandau suteikti tos laisvės, vaikystės džiaugsmo, gamtos bei aplinkos pažinimo pamokas, kurias patyriau pati. Laisvė - tai vaiko nevaržymas draudimais ar kitokiu elgesiu, kai jis smalsauja, tiria, domisi, bando atrasti, pažinti.
Peržvelgusi nuotraukas, kuriose įamžinta mano dukrytė, net nustembu - jose įamžintos tokios akimirkos, kurias ir aš patyriau savo vaikystėje: draugystė su šunimi (beje, ir mano vaikystės šuo buvo vokiečių aviganis);
pasišėliojimai javų laukuose, kai bandai konkuruoti su jais savo ūgiu;
lakstymas basomis po žolę;
visokiausių gyvių gyvenimo stebėjimas, neturint net minties, kad tai baisu ar šlykštu;
darymas to, ką daro tavo mama;
Iš savo artimųjų, iš savo vaikystės atsinešiau nuoširdumą tam, ką darai; tam, kas yra šalia; tam, kuo gyveni. Tikiu, kad tai perduosiu ir savo dukrytei.
Labai šiltas jūsų pasakojimas 😀