Dėkoju Mamyčių klubui už dar vieną puikią knygą, Lindos Leitz „Tėvai, vaikai ir pinigai. Kaip mokyti vaikus apie pinigus“, kurią perskaičiau . . . . TĄ PAČIĄ DIENĄ. Kilo įvairių idėjų. Knyga paskatino susimąstyti, peržvelgti savo šeimos biudžeto niuansus, taip pat su perspektyva pažvelgti į būsimą sūnaus finansinį išprusimą. Bet visų pirmą bendrais bruožais apžvelgsiu knygą bei trumpai apie autorę.
Autorė – sertifikuota finansų planuotoja, specialistė dirbanti vienoje įmonėje, greta įkūrusi savą, kurioje padeda skyrybas patiriantiems asmenims susidoroti su savo finansais ir jų prioritetais, vedanti paskaitas, pati auginanti su vyru tris vaikus. Knygoje ji dažnai pateikia pažįstamų bei savo gyvenimo pavyzdžius, kaip vaikus moko elgtis piniginiuose reikaluose, kaip jeims leidžia patirti savo veiksmų pasekmes.
Pati knyga itin lengvai skaitoma, su viena kita mažyte iliustracija.
Įžanga sudomina ir konkrečiai perteikia savo tikslą – padėti vaikus nukreipti reikiama linkme vaikų finansinį išprusimą, kuris vėliau padės pagrindą jų asmeninių įgūdžių ir savarankiško gyvenimo kelyje.
Pirmoji knygos dalis bendriniais bruožais apžvelgia mokymo metodą bei pačią idėją, o antrojoje pateikiamos konkrečios finansinės situacijos, su pavyzdžiais kaip jose elgtis.
Pirmojoje dalyje akcentuojama, jog šeimos finansinio raštingumo ugdymas gali pasitarnauti ir vaikams, ir tėvams. Šios knygos tikslas pagelbėti tėvams patiems suvokti savo klaidas ir tuo pačiu mokytis iš jų, mokyti vaikus, kad šie užaugtų finansiškai atsakingais žmonėmis.
Kai vaikai jau pradeda suvokti finansinius dėsnius, jie jau gali būti mokomi suvokti ir susidaryti savus prioritetus.
TAD PIRMASIS žingsnis, anot autorės, mokantis finansinės atsakomybės yra suvokimas, kad kiekvienas finansinis sprendimas turi pasekmes, ugdymas. Visa knyga suformuota amerikietiškų šeimų pagrindo patirtimi, tad daug kas nėra suderinama su mūsiška sistema, tačiau bendriniai bruožai – išlieka. Tarkime pastebėjimas, kad pirmieji kišenpinigiai vaikui jau gali būti duodami nuo penkerių ar šešerių metų. Mano nuomone vaikui, kuris eina į darželį, už jo ugdymą ir maitinimą yra sumokama, dar kiek per didelė atsakomybė valdyti kišenpinigius, tačiau nejučiom supratau, kad mūsų ketverių su puse sūnus pats turi savo „mažąjį biudžetėlį“ – t.y. taupyklę. Su pinigais supažindinome gana anksti, nes sūnaus noras kaskart atėjus į parduotuvę pirkti viską ko jis tuo metu užsigeidžia – tapo neribotas. Bet apie tai kiek vėliau.
Pirmojoje dalyje pristatoma elementari sistema, gali būti pritaikoma įvarioms gyvenimo sritims, kaip pradėti vaikus mokyti:
a) stebėjimas, ką daro kiti;
b) kalusinėjimo ir;
c) bandymų atlikti pačiam.
Taigi, remiantis šia sistema, autorė siūlo visų PIRMA apgalvoti tas sritis, į kuria jau galite įtraukti savo vaikus, kad šie pamatytų kaip gaunamos pajamos, ir kaip panaudojamos. ANTRA, skatinti vaikus klausti apie juos dominančius dalykus, susijusius su finansinėmis operacijomis, patys užduoti jiems klausimus. Ir TREČIA, suteikti galimybę vaikams patiems daryti finansinius sprendimus bei pajusti jų pasekmes.
Čia teigiama, jog vaikas gaudamas kišenpinigius, jau gali spręsti kaip juos tinkama panaudoti, taupyti, įsigyti norimus žaislus, su tėvų nustatytomis taisyklėmis – neleidžiamų daiktų sąrašu. O pradines klases baigusiems, suteitki teisę spręsti ir ne tik dėl žaislų, bet ir kitų pirkinių įsigijimo.
Kitaip tariant, leisti vaikui būti savarankiškesniam.
Pagrindinė visoje knygoje akcentuojama taisyklė, kad netraukti vaiko iš bėdos, nes taip formuojamas požiūris, jog tėvai visuomet išspręs visas problemas. Tai išties nelengva, bet, anot autorės, verčiau vaikas praras žaislą dabar, nei suaugęs automobilį ar namą. Čia propoguojama netgi paskolos – palūkanų sistema, kai vaikui iki trūkstamos sumos prireikus pinigų, jų skolinamasi iš tėvų – šie gali nustatyti ribą palūkanų, kurias vaikas taip pat turės grąžinti iš tų pačių kišenpinigių. Manyčiau, pas mus šalyje tokie būdai jei ir egzistuoja tai itin retai, bet sutikčiau, kad tokia praktika itin pasitarnautų.
Taip pat akcenuojama, jog reikia mokyti vaiką atskirti POREIKIUS nuo NORŲ, nes pastarieji dažnai „kovoja“, ir tarkime, vaikas taupė mėnesį norimama daiktui ar pramogai įsigyti, tačiau persigalvoja ir įsinori kito daikto. Tuomet reikia kalbėtis su vaiku ir leisti suprasti, kad jei įsigys dabar užsigeistą daiktą, nebegalės įsigyto to, kuriam taip ilgai taupė. Tačiau tikslingai pastebėta, kad sprendimą visgi vaikas turi priimti PATS, nes tik taip susidurs su savo sprendimo pasekmėmis. Ir suvoks, jog vieną dieną už visas finansines situacijas ateityje jis bus atsakingas tik pats. Dar vienas būdas parodyti vaikams, kad pinigų nėra begalybės – daikto konfiskavimas, jei vaikas negrąžino dalies pinigų jam įsigyti. Sakyčiau drąstiškas, tačiau amerikietiškose šeimose tai priimta. Tai ugdo požiūrį į skolas.
Kaip minėta, kad lai vaikas renkasi vieną variantą iš kelių pats, nesistenkime jų riboti, net jei jų sprendimas bus visiškai kitoks, nei tikimės.
Autorė teigia „<...>jei vaikas supras, kad jūsų finansinė parama nėra beribė, jie jau nuo paauglystės bus motyvuoti prisiimti atsakomybę už savo finansinę padėtį“. Manau tiklsingas ir pozityvus požiūris, kuris itin pasitarnautų ir pas mus, tačiau pas mus įprasta, kad tėvai nepasitiki vaikais ir atliekam visas finansines operacijas už vaikus, kol šie palieka tėvų namus, o to pasekoje, baigę mokyklą jeims būna sunku laviruoti tarp mokesčiū, sąskaitų, poreikių ir norų.
Skyrelyje „KAIP MOKYTI“, pateikiami trys pagrindiniai metodai, kaip supažindinti vaiką su pinigais, tai: asmeninė jo patirtis, pavyzdžiai ir pokalbiai. Čia išsirutolioja ir antrojo skyriaus potemės,apie diskretiškumą – jei suteikiate vaikui galimybę pasitarti, planuoti šeimos biudžetą, išsakyti savo nuomonę, bei leidžiate žinoti šeimos finansinę padėt, parodote pasitikėjimą juo, tačiau mainais už tai vaikas turi suvokti, kad šeimos finansiniai reikalai – yra namų sienų ribose. Taip pats svarbu suvokti, kad vaikas nėra mūsų kopija, jis pats turi susidaryti savo finansinį identitetą.
Skyrelyje „IŠ KUR ATSIRANDA PINIGAI“, teisingai pastebėta, kad vaikai iš kartos į kartą dažnai išsvaisto sukauptą turtą ir vėl pradeda nuo pradžių. Dėl to kaltas tėvų požiūris, kad eikia ne tik suteikti, bet ir leisti suvokti kaip gauti ir kaip išlaikyti pinigus.
Dar svarbu niekuomet vaikams girdint nesumenkinti savo darbo, nekeiksnoti jo, darbo valandų, nes juk visiems pasitaiko blogų dienų, o vaikas nuolat girdintis tokį tėvų nepasitenkinimą, pats gali nebenorėti darbo, jei jau jis suteikia tiek kančių.
Daug dar puikių minčių ir pastebėjimų pati pasirašiau, bei išsirašiau ar pasižymėjau (knygoje yra po beveik kievienu skyreliu vieta užrašams), tačiau bendri pastebėjimai apie mūsų pačių kasdienybę.
Iš kur atsiranda pinigai sūnus supažindintas, žino, kad tėtis dirba, vargsta. Paklausia kaip jam sekasi, ar pavargo. O štai mamytė, sako, mokos, kad vėliau dirbtų – taip sūnus ir kitiems sako, tačiau aiškinam, kad mokytis reikia, tačiau keturių su pusę sūnui kolkas visa tai dar per daug painu. Visgi, kaip minėjau pastebėjus, kad dažnai nuėjus į parduotuvę sūnaus norai viršija galimybes, dabar susitariame – kad pirksime tik tai ko reikia. Taigi darausi pirkinių sąrašą, o sūnus rimtu veidu komentuoja „sūrelių nereikia – dar yra, reikia duonos“, pasižiūriu ir suvokiu, kad vaikas tikrai protauja, protingai mąsto, vadinasi – pokalbis – padeda. Grįžta, klausinėja kiek kas kainavo.
Turime taupyklę – komodėlė – stalčiukas, kažkada dekupažavau, sūnui patiko, taigi dabar jis ten taupo. Žinoma, tikrosios pinigų vertės dar nesuvokia, nes kartais pasiima saujelę centų ir sako – pirksiu tą ar kitką. Autorės knygoje pastebėta, kad dovanas, kurių tikrai gauna vaikai pinigine išraiška taip pat reikia aptarti ir stebėti, kad būtų panaudojams protingai, taip ir su sūnumi rinkome taupėme ir nupirkome naudingą daiktą. Dabar vėl taupo.
Pastebėsiu, kad kuo anksčiau nustatysite ribas, taisykles, tuo bus lengviau vėliau. Tarkime kokias pajams gaunate, kiek išleidote kalbate nulatos (pastebi autorė), o štai kiek sutaupėte ateičiai, „juodai dienai“ nekalbate, vadinasi vaikas nesuvokia, kad reikia atsidėti ir nenumatytiems atvejams ar ateities tikslams. Visa tai atrodo puikiai suprantama, mums suaugusiems, bet vaikams tai reikia diegti nuo mažų dienų.
Autorė pastebi, kad frazė, jog pinigai visų blogybių esmė – neteisingas, perfrazuotas, taigi tikroji blogybė yra meilė pininžgams. Tad jų nereikia sureikšminti tiek, jog vaikams atrodytų, kad pagrindinis tiklas gyvenime pelninga specialybė ir pinigų aibės. Reikia kurti prioritetus.
Dar įdomus pastebėjimas dėl darbo atlyginimo, tarkime už išvalytą virtuvę ir pan. Tiesa sakant, kolkas pas mus sūnus viską daro noriai ir turbūt, kišenpinigiai už darbą savo namuose ne visur pas mus šalyje yra priimta.
Antrasis skyrius apibūdna pinigų gavimo kelius, būdus (kreditinės, dovanos ir t.t.), bei iškylančia dilemas ir galimus patariamuosius būdus, kaip jas išspręsti (darbas ir karjera, trokštamas augintinis ir t.t.)
Bendri pastebėjimai apie knygą:
- bendriniai metodai ir idėja priimtina mūsų šalies vertybėms, tačiau pati knyga integruota amerikietiškoms šeimoms, tad daug neatitikimų – tarkime pirmasis darbas, pirmasis automobilis (JAV nuo 16m.);
- knyga skatina peržvegti savo pačių prioritetus ir mokyti vaikus finansinės atsakomybės, kuri gali tapti pamatu pradedant savarankišką gyvenimą;
- nemažai gyvenimiškų situacijų su sprendimo būdais, kurie pasitarnautų ir mums susidūrus su dilemomis įvairiose situacijose;
Na, o viena mintis, kuri kilo, skaitant knygą – kad mūsų šalyje itin trūksta informacijos apie finansų planavimą, asmeninio ar šeimos biudžeto, pajamų, išlaidų planavimą. Juk tikrai ne visi gali nueiti į bankus ir paprašyti pagalbos sudarant šimos biudžetą ar yra itin nusimanantys, kad galėtų vesti delikačią šeimos finansų apskaitą. Mano nuomone, JAV modelis gali iš esmės bendriniais bruožais pasitarnauti mūsų lietuviškose šeimose, kuriant savus mokymo metodus, tačiau visuomeniškai, švietėjiškoji pusė yra itin užslopinta. Finansų planavimas, minimalus supažindimas su šia svarbia žmonių gyvenimo dalimi turėtų būti integruota į mokymosi programas mokyklose, pradedant nuo pradinių klasių.
Taigi knyga išties verta tėvų dėmesio, pedagogų.
Siūlyčiau visiems vesti šeimos biudžetą, stengtis taupyti, nes kuomet matai pajamas ir susigrupuoji keik kam reikės skirti – visuomet ramiau. Ramiau ir jei lieka „atsargų“ ir nenumatytiems atvejams.
Siūlau visiems paskaityti.
Roberta.
👍