Liūdni puoduko reikalai

Ar jums teko matyti knygelių apie kakučius ir kakojimą? Lietuvoje jų gal nėra labai gausu, bet kelias žinau. 

Užsienyje tokių knygų kur kas daugiau, ir jų aktualumą supratau tik pati susidūrus su problema. 

Aišku, kiekvienas atvejis kitoks ir priežastys, kodėl vaikai bijo puoduko ar apskritai bijo tuštintis - milijonas, tačiau kartais tėvams prireikia pagalbos.

Taigi, pagalbos ir patarimų norėčiau ir aš. Iš tiesų suprantu kad mūsų bėdelė psichologinė. Jaunėlis bijo darželio, ten matyt gėdyjasi eiti į tualetą, kenčia. Ko pasekoje vis sunkiau ir skausmingiau sekasi su puoduku. Iš to atsiranda baimė apksritai tuštintis. Ir taip ratas užsisukęs.  

Ir lyg žinau visą mechanizmą, paskaičiau psichologų patarimus ir internetiniuose straipsniuose. Jie iš esmės visi panašūs ir labai apibenrinti. Bet kaip viską sureguliuoti realybėje, o ne ant popieriaus, nežinau. 

Matau, kad vaikas kenčia, bijo, vedamas į tualetą ima isteriškai klykti, verkti. Ir norisi jam padėti.

Pasitelkėm ir žaislus, kuriems irgi "skauda" ir Lukas juos guodė, glostė, sodino ant puoduko ir gyrė "atlikus reikalą", skaičiau terapinę pasaką. Bet juk žinau, kad šaknys darželyje. Kai sergam ir į darželį neinam, viskas gerai.

Darželyje kalbantis susidaro įspūdis, kad mano bėdos niekas negirdi. Sako viskas gerai, sako, kad puikiai jie draugauja su tualetu, nors "nelaimių" pasitaiko.

O man atrodo, kad mano vaiką ten arba gėdina arba bara, arba verčia. Įrodyti nieko negaliu, o mano trimetis, nors jau ne toks ir mažas, pats man pasakyti, kas netaip, negali. 

Puikiai suprantu, kad kol neišspresim darželio baubo problemos, vargu ar verta tikėtis pagerėjimo, bet iš kitų tėvelių teko girdėti, kad jie išugdė įprotį vaikams pagrindinį gamtinį reikalą atlikti namuose iš ryto.

Tai va, mielos mamos, kaip tai padaryti ir kaip sumažinti tą skausmo baimę? Labai lauksiu jūsų patarimų!