Taip jau būna - su vaiku auga/keičiasi poreikiai ir pomėgiai. Kol dukrelė buvo neįstojusi į dailės mokyklą, eidavome į visokius renginius, kurie susiję su menu. Dabar meno netrūksta, meno užimtumo tvarkaraštis - 5 dienos. Tad jei turime laisvalaikio - ilsimės valgio gaminimo seminaruose.
Tokių seminarų mūsų šeima aplankė jau ne vieną dešimtį. Lankomės ir teoriniuose, ir praktiniuose. Neskirstome maisto į veganišką, vegetarišką, be alergenų ar dar kokį, bet jei kviečia - sudalyvaujame ir paįvairiname savo kasdienybę. Šiuo metu mūsų didžioji maisto gaminimo ir degustavimo virtuozė - dukrelė. Jei dukrelei prireikia kokoso pieno ar kito produkto, kuris mūsų šeimoje tik kartą būna šaldytuve - nedraudžiu. Lai maisto gaminimas, kaip ir menas, liejasi laisvai. Suvalgome su tėčiu visus jaunosios šefės šedevrus. Keista, bet tenka prisipažinti, kad produktai, kuriuos mes su tėčiu nepirktume savo noru, vis dažniau būna mūsų perkami, kartais net mes paprašome iš jų vaiko ko nors pagaminti. Štai kaip būna :pati sau pradedu prieštarauti. Dar ką pastebėjau:meninius gebėjimus galima pateikti ir virtuvėje. Gražiau patiektas maistas, tampa skanesnis. Vieno seminaro metu šefas paprašė įvertinti vienodus gaminius, tik skirtingai patiektus. Pasirodo, gražiau patiekti, buvo skanesni, nors buvo identiški.
Kaip šauniai ??