Pastaruoju metu vis stebiu savo santykį su įvairiomis baimėmis. Vienas sumanus žmogus neseniai pasakė, kad visų pirma svarbu atpažinti ir pripažinti sau, kad bijai, o po to tiesiog pasiimti tą baimę “už rankytės” ir eiti pirmyn - daryti tai, kas traukia, ko norisi, kas rūpi, net jeigu ir baisu. Pradėjau šį išmintingą patarimą taikyti praktiškai ir matau, kad tai veikia ☺️!
Kai kuriais atvejais labai aiškiai jaučiu, kad bijau, tada tik tereikia pasiimti tą baimę už rankytės ir eiti pirmyn. Pavyzdžiui, kartu su baime išsimaudyti šaltame ežero vandenyje ❄️. Antrą kartą baimė jau nebeina kartu maudytis, ji kažkur išgaruoja ?.
Kai kada atpažinti ir pripažinti sau, kad bijau, būna sunkiau. Atrodo, kad elgiuosi labai protingai, saugau save nuo neapdairių sprendimų ar veiksmų. Tačiau dažniausiai tai būna proto sukurta baimė. Baimė suklysti, baimė nepatikti, baimė būti nesuprastai, baimė įskaudinti… Tikiu, kad kiekviena galėtume dar bent keletą baimių įtraukti į šį sąrašą. Gera žinia ta, kad ir šiuo atveju galima tą baimę priimti, tiesiog suvokti, kad ji yra, ir vistiek keliauti pirmyn. Daryti tai, ką sako širdis ♥️.
Beje, šį “baimės pasiėmimo už rankytės” metodą taikau ir savo dukrytėms. Štai didžioji ruošiasi skaitovų konkursui, teks lipti į sceną, pasirodymą stebės mokyklos direktorė ir netgi ketvirtokai. Baisu ?!
- Suprantu, kad tau baisu - sakau. Aš taip pat kartais bijau, kai reikia kažką svarbaus pasakyti savo vadovui ir bendradarbiams. Žinai ką! Pasiimk tą baimę už rankytės ir nusivesk ją kartu į sceną. Mintyse paprašyk jos, kad tyliai ir ramiai pabūtų, netrukdytų tau, kai sakysi eilėraštį.
- Gerai, mama! - su šypsena veide pritaria man Urtė ☺️.
Tai tikrai veikia! Pabandykit ir Jūs ?!
