- Mama, tu - gėlė.
- Tikrai? Ir kodėl gi?
- Nes tu labai graži ir turi žiedelius.
- :) (šypsausi iki ausų)
- Mama, bet žiemą gėlės nežydi, taip?
- Dažniausiai taip, Urtyte.
- Tada mes ne gėlelės. Tu - tiesiog mama, o aš - Urtytė. Gerai?
- Gerai, mažyle. Gal tikrai būkim tuo, kas esam.
Kartais taip norisi būti į kažką panašiai. Vasarą - į tą gražią ir kvapnią gėlę, žiemą - į paslaptingą ir prabangią snaigę. Gaila tik, kad anksčiau ar vėliau gėlė pameta savo žiedus, o snaigė ištirpsta. Į ką tada lygiuotis?
Gal tiesiog būti savimi? Kai norisi, leisti sau žydėti. Kai liūdna, pabūti paslaptinga snaige. Visada tikėti savo unikaliu ir į nieką nepanašiu grožiu. Kasdien būti pačia geriausia ir laimingiausia savimi. Svajoti tik apie tai, ko iš tiesų nori.
Linkiu to kiekvienai iš mūsų.
😍🌷🌷😛