Ji šypsosi, ji verkia, ji bėga, ji miega, ji žaidžia, ji sėdi, ji šoka, ji mąsto, ji apkabina ir iš visos širdies pasako “myniu myniu”. Ji BŪNA. Būnu ir aš. Mokausi būti, matyti, girdėti, jausti, įkvėpti, iškvėpti. Lėtai, su džiaugsmu ir meile.
Kai pamirštu, kad net ir nemalonioje situacijoje galima tiesiog išbūti, man primena:
- Nenoriu! - šaukia viena.
- Nenuoliu! - papučia lūpas kita.
- Tai ką man dabar su jumis daryt?
- Nieko - pataria man šešiametė.
- Nieka nieka - atitaria mažoji.
Iš kur tiek išminties pas tuos mažus žmones? Nors aš jau penkis su puse kartus šešiametė, bet vis pamirštu, kad kai nenori, galima ir nieko nedaryti. Tiesiog būti.
