Kaip greit pralėkė savaitė! Kur dingo savaitgalis? Kada taip išaugo Urtė?
Kai beveik prieš metus baigėsi mano motinystės "atostogos", vis dažniau pastebėjau save kartojant šiuos ir panašius žodžius. Užsisukau namai-darželis-darbas rate, skaičiuodavau rytas-vakaras, pirmadienis-penktadienis, oi jau sekmadienio vakaras. Supratau, kad nebesusigaudau, kur dingsta dienos, iš kur tas nuolatinis skubėjimas, kodėl vis mažiau laiko pavyksta skirti dukrytei.
Tada stabtelėjau ir pergalvojau, kaip būdavo tais pirmaisiais metais, kai Urtę auginau namie. Buvo visko - ir laiko trūkumo, ir nuovargio, ir noro pabūti tik vienai. Bet užvis labiausiai buvo džiaugsmo. Džiaugiausi, kai mažylė miegodavo, kai atsikeldavo, kai valgydavo, guguodavo... Mėgavausi mažais paprastais dalykais, kurie vaikučiui buvo patys didžiausi pasiekimai :).
Supratau, kad aš pati esu atsakinga už tą beprotišką laiko lėkimą. Tik stabtelėdama ir kiekvieną dieną džiaugdamasi šeima, namais, gamta, laiku, galiu nustoti lėkti :)! Pareigos ir atsakomybės niekur nedingo, tačiau ir vėl kaip anksčiau leidžiu sau iš ryto stebėti Urtę tingiai besiruošiančią į darželį, vakare ilgai skaityti pasakas, dūkti, kalbėtis... Ir vėl leidžiu sau ramiai susidėlioti mintis, pasidalinti jomis su Jumis.
Atradau, kad laiką galima pristabdyti. Tereikia džiaugtis mažais paprastais dalykais!
O svarbiausia, kad tokie maži paprasti dalykai niekur nedingsta ir vaikučiui augant. Tik reik nepamiršti džiaugtis 😀!
Man vaiko auginimas namie (auginau vaiko priežiūros atostogose iki dviejų metų) buvo toks neapsakomas ramybės ir poilsio laikas - be skubėjimo, su džiaugsmu, stebint kaip auga mažylė. Argi čia rūpesčiai: išvirti vaikui košę, paruošti šeimai pietus, nuvalyti dulkes, išeiti su vaiku pasivaikščioti?...O džiaugsmingų akimirkų - tiek daug: pradėjo nulaikyti galvytę, žaisti žaislais, vartytis, sėdėti, tarti pirmą žodį, vaikščioti, šokinėti...😀
Labai graži paskutinė nuotrauka😍