Mano vaikystės Velykos

  Bandau, bet nekaip negaliu prisiminti, kaip švęsdavome Velykas savo namuose, t.y. daugiabutyje, kai buvau dar vaikas... Matyt nieko ypatingo ir neveikdavome be kelių kiaušinių nudažymo ir jų valgymo. O daug mums ir nereikėdavo – maža ta mūsų šeima tebuvo – tik mama ir aš, na dar kartais močiutė.

Bet va gal  trejetą metų Velykų švęsti važiavome pas mamos draugę į kaimą – į tikrą kaimą, t.y sodybą vidury laukų. Va ten tai Velykos būdavo, kurias prisimenu dar iki šiol. Nors margučiai ten tikrai nebuvo niekuo ypatingi – tiesiog vienspalviai, kažkokiais turimais pirktiniais dažais nudažyti arba kiek pamarginti svogūnų lukštais... bet ne tame mano džiaugsmas ir prisiminimai išlikę, o būtent vaikų žaidimuose ir žibučių mėlyje. Net ir kelias pėstute iki sodybos žvyrkeliu neatrodė toks varginantis ir ilgas, kai žinodaviau, kad su kiekvienu žingsniu vis artėju prie pačių smagiausių velykinių akimirkų.

Kol suaugę ruošdavo valgius Velykų stalui, mes  - trys vaikai – lakstydavom po didžiulį kiemą, šaudydavom iš savadarbių lankų, apžiūrėdavom visus sodybos kampelius: tvartą su gyvūliais, malkinę, sodą, pirtelę, lauko virtuvėlę bei kitus pastatus, paplukdydavom šakeles ar lapelius mažulyčiame upeliuke... O jau po to, kai sėsdavome prie stalo ir išbandydavome kiaušinių tvirtumą, imdavomės smagiausios Velykų dalies – kiaušinių ridenimo. Žaisdavome, kol pabosdavo, nes kiaušinių pridažydavo tikrai daug ir jų atsargos neišsekdavo ir pralaimėjusių nebūdavo.

Po to, jau antroje dienos pusėje, eidavome kokį kilometrą ar du, o gal kiek ir mažiau, nes vaikystėje viskas kitaip atrodydavo, pažiūrėti, ar miškelyje yra žibučių. Kartais brisdavome tiesiai per mišką, kuriame matėsi išvirtusių medžių, su didžiulėmis paslaptingomis šaknimis, nedidelė pelkė ar kažkokia panaši šlapia vieta. O kartais eidavome aplinkui ir ieškodavome vietos, kur rasti praėjimą iš sodų į miškiuką. Bet kuriuo keliu beeitume, žibučių visą laiką rasdavome. Tas akims mielas jų mėlis man dar ilgai ilgai po Velykų akyse stovėdavo...

Praėjo kokios dvi dešimtys metų nuo paskutinių ten sutiktų Velykų ir mama beveik šalia to miškiuko, kur eidavome žibučių, įsigijo sodą. Svajojau kada nueiti ir pažiūrėti, ar bėra ten žibučių ir ar jos tokios pat mėlynos ir nuostabios kaip kažkada vaikystėje per Velykas... bet taip ir neradau tam laiko... Ir vis dar tikiuosi, kad kada nors ... pavyks ;).