Mažylio fonoteka

Mažylio fonoteka

07. Feb 2018, 23:59 saisai saisai

     Taip, taip, mes stengiamės būti gerais tėvais: nuo pat gimimo skaitome vaikui knygas, kalbiname jį ir žaidiname, klausomės kartu klasikinės muzikos, keliaujame į kūdikiams skirtus spektaklius, dainuojame lopšines... Pala, ar tikrai dainuojame? O jei meška ausis apmindė, mokykloje net skudučiais groti neišmokome ir natas skaitome it kinų hieroglifus? Ką daryti? Regis, nėr čia ko galvoti: nuolatos leidžiami ir folkloro kolektyvų, ir populiarių dainininkų įrašytų lopšinių ar dainų vaikams rinkiniai. Įjungei grotuvą, ir ramu. Deja.
     Svarbu nepamiršti, kad jokie įrašai neturėtų pakeisti gyvo artimųjų dainavimo. Kūdikis įrašyto garso nesuvokia taip, kaip mes – jam iš tų plokštelių maža džiaugsmo. Juolab, kad taip lopšinės praranda visą prasmę: nepalaiko, nestiprina ryšio tarp tėvų ir vaikų. Be to, įtariu, kad lopšinės tėvams gerokai reikalingesnės, nei kūdikiui. Apie lopšinių prasmę ir reikalingumą gražiai yra parašiusi Valaičių Miglė. Manau, ji bet ką įtikins, kad dainuoti vaikams yra labai svarbu. Ir jei nepavyksta dainuoti iš knygų, tai galima mokytis iš garso plokštelių. Tam jos ir reikalingos mažylio fonotekoje.
     Štai labiausiai man patikę lopšinių įrašai:

    
  • Veronika Povilionienė ir Dainius Pulauskas. Vakaro dainos-lopšinės. Veronika Povilionienė, 2007. 20 psl. + 1 CD: 61 min. 28 sek.
  • Teatriukas. Lietuvių lopšinės. Nieko rimto, 2008. 1 CD: 41 min. 27 sek.
  • Ilona Balsytė. Lopšinės. Miegokit, sapnelį sapnuokit… Košė malošė, Muzikinė partija, 2012. 1 CD: 28 min. 18 sek.
  • Kicu kicu bė bė: lietuvių liaudies lopšinės ir žaidinimai [garso plokštelė] (serija „Gyvoji tradicija“). Sud. Jūratė Šemetaitė. Lietuvos nacionalinis kultūros centras, 2016. 16 psl. + 1 CD: 43 min. 43 sek.
     O štai šauniausi liaudies dainų rinkiniai – ir tradiciniai, ir populiariau, mažiesiems patraukliau įdainuoti:

  

     „Pinu pinu pynę“ daro įspūdį apimtimi ir įvairove. Ko tik ten nėra: ir lopšinės, ir žaidinimai, ir piemenų dainos, ir žaidimai, ir pamėgdžiojimai, ir burtai. 
     „Teatriuko“ dainos apie gyvūnus mane patraukia emocingu atlikimu. Galų gale atlikėjai dainuodami šypsosi, liūdi, šėlioja ir kvailioja. Spektaklyje šios dainos skamba dar įspūdingiau, bet ir taip labai džiugina. Tiesa, turiu perspėti, kad atlikėjai naudoja įvairiausius, taip pat ir šiuolaikinius muzikos instrumentus, o dainos skamba kitaip nei mūsų prosenelių laikais. Nesu folkloro žinovė, tad nesiimu vertinti, ar „Teatriukas“ taip tęsia tradicijas, praplėsdamas liaudies dainos galimybes, ar nukrypsta į lankas. Man tiesiog norisi strykinėti iš džiaugsmo.
     Patinka mūsų šeimynai ir Smilgevičiūtės „Tilidūda“. Bet ir čia naujoviškos aranžuotės, šiuolaikiniai instrumentai. Tikriausiai ta suprantamesnė, artimesnė muzikinė kalba mus ir traukia. Nors vienas dalykas kliūna – panaudotas vaiko balsas. Nesidžiaugiu  girdėdama jaunuosius talentus, padedančius tėvams scenoje. Ši kūryba svarbi patiems vaikams ir jų artimiesiems, bet kitus vaikus retai sudomina. Gerai, kad „Tilidūdoje“ tuo labai nepiktnaudžiaujama. Beje, „Tilidūda“ – milžiniškas projektas. Tai ne tik dainos kompaktinėje plokštelėje, bet ir „Animotuko“ animaciniai filmai, muzikinė pasaka bei knyga. Tiesa, nors animacinių filmų kūrėjai, matyt, padarė viską, kas mūsų sąlygomis buvo įmanoma, bet šie filmai tikrai nėra subtilios, estetiškos animacijos pavyzdys. Verčiau klausykimės plokštelės.
     Kaip manot, sugebėsime mes išmokti ir savo mažyliams padainuoti ką nors gražaus? Aš pažadu pasistengti... Juolab, kad šiais laikais ir prie natų knygelių dažniausiai garso plokštelės pridedamos. Apie tas knygeles „Meškiukas bibliotekoje“ jau tiek ir tiek rašė. Kviečiu lentynose pasirausti. Ir iki pasimatymo!