Mėlynas vaikas

Vakaras. Prieš miegą prausiu sūnų duše. Tupi jis vonioje, pilsto vandenį iš plastmasinių formelių, kai staiga jo pilvas ir krūtinė pradėjo mėlti. Pirmoji mintis, kuri šovė į galvą buvo tai, jog gal betupint užsispaudė kokios kraujagyslės ir sutriko kraujotaka. Sūnui du metukai ir jį vis dar puošia putlus kūdikiškas pilvukas.

"Sėsk, - sakau jam, - atsisėsk patogiai". Sūnus atsisėdo, žaidžia toliau. Pilvas vistiek pamėlynavęs, mane pamažu apima negeras jausmas. "Hmm, - mąstau aš - gal čia vonios apšvietimas kaltas?" - žinot, būna tokios melsvą atspalvį duodančios lemputės. "Bet ne, rankos tai normalios spalvos," - bandau įjungti loginį mąstymą.
Žvilgt į nugarą - ir ta pamėlynavusi! Ir kraujagyslės kažkokios paryškėjusios... Mintyse greitai perbėgu per ligų simptomus nuo žaibinio meningokoko, sepsio, hipoksijos.
O vaikas tuo tarpu ramiai sau žaidžia ir visiškai nepanašus į patiriantį deguonies stygių. Ir staiga man dingteli mintis, kuri viską sudėlioja į vietas ir grąžina mane iš ligoninės priimamojo į realybę - marškinėliai. Tamsiai mėlynos spalvos marškinėliai, kurios šįryt apvilkau. Ir ne pirmą kartą, ir skalbti jau buvo, net nežinau, kas nutiko, kad būtent šiandien jie nudažė odą.

Taigi, jei vaikas netyčia nusidažys kokia nors spalva, nusiraminkit ir nepanikuokit. Gal tai tik dažantis rūbas.