Miesto mamos blogas: Kodėl aš šiais metais laukiu Kalėdų?

Šiais metais aš pirmą kartą Šventas Kalėdas sutiksiu ne pas savo Mamą... Ar galite įsivaizduoti – aš, įpusėjusi ketvirtą dešimtį – pirmą kartą savo gyvenime per didžiąsias metų šventes nelaušiu Kalėdaičio iš savo Tėčio rankų... 

Nuo pat vaikystės mūsų Kūčių vakaras būdavo kupinas tradicijų. Viena jų - tik tą vakarą ištraukiamos lėkštės, visus metus gulėję saugiai padėtos Močiutės, gyvenusios su mumis, spintoje... Kiek save pamenu Aguonpienis būdavo srebiamas tik iš tų aukso gėlytėmis išpuoštų lėkščių. Niekada neklausiau, kada Močiutė įsigijo tas lėkštes, tačiau įtariu, kad dar prieš mano Tėvų vestuves. Žinoma, per tuos metus lėkščių liko gerokai mažiau – šeima padidėjo, o ir dalis laimei nubyrėjo... Tuomet studijų metais per vienas Kūčias aš kiekvienam šeimos nariui padovanojau šaukštą su jo vardu ir, nors lėkščių vis mažėja, tačiau šaukštų daugėja ir su jais valgoma tik tą vienintelį kartą metuose... Taigi šiais metais pirmą kartą po kone 12 metų aš Aguonpienį ragausiu ne su savo vardiniu šaukštu, nes jis tai liko pas Mamą... 

Kalėdų rytą, net ir būdama suaugusi, kuo ankstėliausiai nubudusi tipendavau pažiūrėti, ar naktį buvo Kalėdų Senelis. O tada jau krykštaudama bėgdavau po namus ir skelbdavau gerąją naujieną, krapštydavau iš lovos Brolį, Sesę bei Tėtį su Mama ir visi kartu eidavom dalintis po eglute sudėliotomis dovanomis. Prisimenu, prieš 8 metus, Kalėdų rytas prasidėjo lygiai taip pat, įsitikinusi, kad Kalėdų Senelis ir šiais metais neaplenkė mūsų namų, pažadinau Brolį ir Sesę ir tada nežinau, kas mums susišvietė, bet mes vis trys klegėdami, kaip maži vaikai, sulėkėm pas dar snaudžiančius Tėvus į lovą. Reikėjo matyti Jų veido išraiškas, kai mano kone dviejų metrų tvirto sudėjimo Brolis, gerokai ištysusi Sesuo, šalia kurios aš su savo 160 cm kaip mažvaikė atrodau, suklegėjom į Tėvų lovą ir sulindom visi po antklode... Kaip kvatojosi tada mūsų Tėvai! O būtent po Tų Kalėdų mūsų šeima pradėjo didėti akyse – jau kitais metais Brolis parvedė Žmoną, dar po metų ir pirmas Anūkas po namus šliaužioti pradėjo ir taip iki šių metų, kai mūsų šeimoje atsirado Barbora. 

Nuo šių metų kursiu jau savo šeimos Kalėdų tradicijas ir ritualus. Taigi kilo man idėja ant eglutės kabinti specialų papuošimą, kuris simbolizuotų svarbiausią besibaigiančių metų įvykį, o nušuoliuojantys  Arklio metai į mano gyvenimą atnešė dukrą, tad Ypatingas Kalėdų Žaisliukas ir simbolizuos Jos atėjimą. Nežinau, kaip Jums, bet man labai patiko šita idėja, o aš jau matau, kaip mano Barbora kada nors su savo vaikais puoš eglę ir kabins šeimos relikvija tapusius prisiminimus...

 Sumasčiau, kad visai nieko būtų ant stiklinio burbulo „užnešti“ Kruopos nuotrauką, tačiau  - nepatikėsite – neradau, kas galėtų tai padaryti. Pasirodo tai technologiškai pagaminti yra neįmanoma: ant puodelio prašom, o ant burbulo – niekaip... Tada teko Ypatingą Kalėdų Žaisliuką gaminti pačiai. Matau, kad kitos Mamos dalinasi savo Kalėdų laukimo idėjomis, tai nesikuklinsiu pasidalinti ir aš, gal kas kitiems metams tą idėją patobulins ir palengvins man kito Ypatingo Kalėdų Žaisliuko gamybą. 

Taigi, apsilankiusi parduotuvėje, prekiaujančioje rankdarbių gamybai skirtais daiktais, įsigijau du skirtingo dydžio skaidrius burbulus, dar kelis papuošimus, foto salone pasigaminau skirtingų dydžių Barboros nuotraukų ir ėmiausi darbo. Darbas vyko pakankamai greitai ir nesudėtingai – į pirmą burbulą įtaisiau mažosios nuotrauką, antrajame prisiglaudė ligoninėje segėta naujagimio apyrankė, o paskutiniais akcentais tapo mažytė pėdutė ir kutosiukas. Dabar lieka sulaukti Kūčių vakaro, kai pirmoji Barboros Kalėdų eglutė bus papuošta Ypatingu Kalėdų Žaisliuku. 

Su artėjančiomis!

Kalėdų laukianti Miesto mama.