Esu palaiminta! Visomis prasmėmis. Kai Popiežius Pranciškus antrą gegužės savaitgalį laimino visas pasaulio šeimas ir mamas, aš stovėjau tarp tų tūkstančių žmonių Šv. Petro aikštėje Vatikane ir pagauta nepaaiškinamo jausmo, įsikibusi vyrui į parankę verkiau, kaip ką tik užgimusi krikščionė...
Nors save laikau iš tų katalikų, kuriems visais keliais nuėjus į Romą šventumo nedaug atsirastų, tačiau stovint ir žiūrint į tą miniatiūrinį Dievo pasiuntinį, žvelgiantį pro savo namų (tiesa jis juose negyvena, nes jam jie per daug ištaigingi, tai iš ten jis tik laimina susirinkusius aikštėje pagal seną paprotį) langą mane apėmė tokia euforija, kad ašarų sulaikyti jau nebegalėjau. Verkiau, nes Vatikane buvau tą sekmadienį, kai Popiežius laimino šeimas ir mamas. Verkiau nes esu laiminga mama, žmona, draugė, moteris, dukra. Verkiau, nes pasijutau nuostabaus pasaulio maža dalele. Nežinau, ar įmanoma perduoti tą atmosferą ir tą įspūdį žodžiais, tačiau Popiežiaus Pranciškaus palaiminimą nuoširdžiai perduodu kiekvienai Mamai, juk esame išties Palaimintos, turėdamos savo vaikus.
Kitas laimės pliūpsnis mane užklupo jau grįžus namo, kai mano Kruopa atropojo pas mane keturiomis, o iki tol tik pilvu šliuožė. Paropojus atsisėdo. Vėliau nedrąsiai atsistojo ir paimta ant rankų tvirtai spaudė „pyyyyyyyyp“ mano nosimi. Viso šito ji prieš mūsų kelionę nedarė... Praėjo vos 10 dienų, o mano vaikas taip stipriai paaugo ir tiek daug išmoko! Geras! Tiesa, turbūt tik mes su tėčiu ir supratom, kad buvom visi išsiskyrę taip ilgai, o mažoji toks jausmas net nebuvo pastebėjusi, kad mūsų nėra. O ir ko jai nuobodžiauti: keturiomis ją mokė ropoti jos šiek tiek ūgtelėjęs pusbrolis, koše ir šaukštu dalinosi pusseserė, močiutė pasakas sekė, senelis ant kelių „į miestą riestainių pirkti vežė“, o teta ant puoduko mokė sėstis. O kai mes jai skambindavome, tai ją labiau pats telefono aparatas domino, nei iš ragelio sklindantis „Barboryte, pasiilgom tavęs“. Kita vertus, kitos atostogos bus kur nors į šiltus kraštus prie baseino su dukra, pažintines keliones paliksime ateičiai – tą jau tvirtai su vyru nusprendėme ir apsiribosime kukliais savaitgaliais dviese kur nors link Druskininkų.
Pačius kelionės įspūdžius palieku kitam kartui, nes dabar noriu tiesiog pažaisti su paaugusia Barbora ;)
Prisikeliavusi palaiminta Miesto mama.
ir niekas čia supermama nevaidina, mano vyresnės mergaitės (beveik 4 m. ir 8 m.) šią vasarą pasiliks pas močiiutę savaitei ar dviem, ir aš to laukiu 😀 joms bus tikrai smagu ten lygiai kaip tose dainelėse dainuojama: gera vasarą pas močiutę... 😀))
aš kalbėjau apie kūdikio palikimą ilgam laikui. nuo rutinos, kuri įgrįsta ir man, galima pabėgti ir su vaikais. nerasite nei vieno rimto psichologo straipsnio, kuris rekomenduotų palikti kūdikį ilgesniam laikotarpui. Nei vieno!!!!! Nebent tai būtų išimtiniai atvejai kaip liga ir pan. Bet straipsniai yra rekomendancinio pobūdžio, kiekviena šeima sprendžia pagal save. ir kalba eina apie vaikus maždaug iki 2m, nes iki tokio amžiaus vaikui mama yra ašis. jei mama jaučia savo vaiką, ji pajus kaip natūraliai jis atsiskiria, kada jau gali pasilikti su kitais kelioms valandoms, dienai, savaitei.
o jei kasdienybė nustekena taip, kad reikia pabėgti nuo jos ilgesniam laikui, rekomenduojama atrasti laiko sau kasdien po valandą, per savaitę pusdienį, nes atostogos nepadės, nes grįžus po jų į tą pačią rutiną įkrentama iš karto ir po dviejų dienų tų atostogų kaip nebūta.
Oi kaip aršiai jūs čia merginos 😀 Net pabijojau rašyt komentarą 😃
O jei rimtai, manau vienos tiesos nėra ir būti negali. Visi juk esame unikalūs - dviejų vienodų žmonių (ne išore) būt negali, tad manau ir šioje vietoje ginčytis negalima (diskutuoti - sveika 😀 )
Aš iš tų, kurioms reikia ištrūkti iš rutinos. Pabrėžiu IŠ RUTINOS. O vaikai yra neatsiejama jos dalis. Tiksliau ne jie patys, o tie pasikartojantys veiksmai, kuriuos atlieki kasdien. Kai turėjau tik sūnų, buvau išvykusi 7 dienom (bet jam tada jau buvo 4 m.), ilgėjausi, bet nesijaučiau kalta. Tapusios mamom, mes nenustojam būti IR žmonomis, IR mylimosiomis, IR.. Dabar kai turiu du pabiručius, kažkaip nesinori be jų atostogauti ilgesniam nei dvi dienos laikotarpiui. Mąstymas kažkiek pasikeitė, bet aš tai ta pati 😀
Kiekvienam savo ir kievienas pasirinkimas turi savų pliusų, savų minusų 😀
Smagu, kad gerai praleidot laiko, o ir Barborytė jo kaip supratau laiko veltui neleido, daug naujo išmoko 😀
Laiminga MAMA laimingi vaikai 😉
Net psichologai rekomenduoja ištrūkti iš namų.
Supermamų nėra, tiesiog mes visos skirtingos. Man, pavyzdžiui, tikrai būna akimirkų, kai pavargstu, kitaip ir būt negali, nes auginu pirmagimį viena, be visiškos išorinės pagalbos, bet grįžta iš darbų vyras, pažaidžia kurį laiką su mažiuku, ir aš atsigaunu. Man kažkaip nereikia išskristi 10-čiai dienų kažkur. Tikrai, rašau tai nuoširdžiai, juodu, ne rožiniu "rašalu". Tiesa, gal mums su vyru pasisekė, nes mūsų mažiukas nuo gimimo ramus, dabar nusistovėjo, kad 21-22 val. užmiega, tai mes abu galim turėti vakarą dviese. Bet kitų mamų poelgių nevertinu: kiekvienas elgiamės taip, kaip norisi ir kaip priimtina.
Man kartais irgi reikia atsipalaiduoti nuo visko ir pasirūpinti tik savimi ar vyru. Tikrai reikia, kad ir vieno vakaro ar dienos. Tada vėl kimbi į savo nuotykius su vaikais 😀 Net ne nuo vaikų norisi pailsėti, o norisi skirti dėmesio vyrui, ar gauti jo iš vyro tik sau 😃
Ir netikiu, ir nepatikėsiu, kad nebūna tokių dienų, kai norisi nuo visko pabėgti (ar koks ten tas kitas žodis "atsirefrešinti"😉 nors trumpam 😀 tikrai neįtikinsit,kad visada viską darot su šypsena, o ne dėl to, kad reikia, ypač po bemiegių naktų ar rūpesčio dienų..
Straipsniuose ar komentaruose rašyti galima daug ką, pagražinti, piešti rožinėm spalvom, bet realybė yra visiškai kitokia, ir tai mes visos suvokiam. 😀
Oj tos "supermamos"...
Mano mintis yra tokia, kad kartais būdamas toli nuo artimųjų, ir esant tam tikrom aplinkybėm (šiuo atveju kalbu apie Popiežiaus palaiminimą) vėl ir vėl perkainoji savo vertybes. Tam tikrai momentais suvoki ir dar kartą įsitikini, kad tai, ką turi šalia, yra tikrų tikriausia dovana. 😀 Apie ką būtent ir rašė šio straipsnio autorė 😀
Nors greičiausiai aš neteisi, nes sprendžiu pagal save, nes man tai nereikia "refreshintis", kad džiaugčiaus motinyste, todėl visa tai atrodo nesąmonė, kas kitiems norma. tad ištrinčiau savo komentarą, jei galėčiau 😀.
sorry, bet visišką pievą pasakėt. Gal reiktų ranką, koją nusipjauti, kad iš naujo suprastumėm, kokia yra svarbi kūno dalis? paskui prisiūs... Taip, vaikai nėra mūsų nuosavybė, bet kol jie tokie mažučiai jie yra absoliučiai mūsų dalis.
🌷 Šaunu, kad mama laiminga, pailsėjusi. Manau, kad verta buvo išsiskirti tiek laiko su savo atžalėle, kad iš naujo suvoktumėt, kad motinystė yra tikra Dievo dovana.