Mokomės namuose: valstybinės šventės

Lietuvos istorija tikrai labai sudėtinga, ypač kai reikia ją perteikti patiems mažiausiems vaikams. Kaip mažyliui paaiškinti, kad didžioji mūsų šalies problema ir kova atsirado dėl komunizmo, kaip jam paaiškinti komunizmo idėją ir jos trūkumus? Ilgai apie tai mąsčiau, nes kovo 11 ar sausio 13 man labai svarbios datos, kurias norisi paminėti kartu su vaikais. Tik kai trimetis savo papratimu paklausia “o kodėl” taip ar anaip čia darome, paaiškinti gali tapti ne ką lengviau, nei atsakyti į klausimą, iš kur atsiranda vaikai.

Su mažyliais apie XX amžiaus istoriją

Man visada atrodė bepigu kalbėti su vaikais apie viduramžius - riteriai, princesės, karaliai ir karalienės ir taip vaikų mėgstami personažai - o štai apie XX amžių kalbėti sunkiau, nes nei masinių žudynių, nei tremčių, nei ideologijų susidūrimo parodyti atvirai visai nesinori. Čia nutariau pasitelkti pasakas, kuriose naudoju gana įprastus, universalius simbolius, leisiančius ir vėliau atpažinti, kad čia apie tą patį.

Pasakodama apie komunizmą naudojau raudono devyngalvio slibino įvaizdį - tai baisus, ėdrus, o be to ir raudonas žvėris. Šalia slibino pasistengiau įkurdinti ir meškas, kad ir vėliau būtų aišku, apie kokią valstybę čia pasakojau. Raudona spalva, meškos yra universalūs ir jau įprasti Rusijos (ir jos istorinių variacijų) simboliai. Panašiai pasakodama apie nacistinę Vokietiją naudojau erelių, rudos spalvos simboliką.

Tuos pačius motyvus naudojau rašydama laiškus savo emigrantėms dukterėčioms, kad jos pažintų Lietuvos istoriją, tuos pačius simbolius pasitelkiu ir kalbėdama su savo dukromis. Norėčiau pasidalinti vienu iš tokių savo laiškų, kuris pasakoja apie sausio 13 įvykius.

O kai truputį vyresni?

Turiu ir šešiametį sūnėną, o man taip svarbu, kad visi vaikai suprastų mūsų šalies istoriją. Tai užtikrina, kad suaugę jie bus sąmoningi piliečiai. Pasakodama jam ieškau tinkamų progų. Labai tikiu “mokymosi namuose” šalininkų metodu, kai gyvenant kasdienybėje suaugusieji, būnantys su vaiku, vis atranda progų papasakoti ir naudingų faktų.

Keliaujant pasivaikščioti pamatėme tolumoje Televizijos bokštą. Štai ir puikiausia proga.

-Ar žinai, kas ten? - paklausiu.
-Ne. O kas?
-Televizijos bokštas.

Žinau, kad jis labai mėgsta žaisti karą su kareivėlių ir tankų figūrėlėmis. Pastarieji jį ypač žavi, tad štai ir proga užsikabinti už įdomios temos.

-O žinai, kad prie to Televizijos bokšto buvo tankai?
-Tikrai?
-Taip. Jie puolė televizijos bokštą. Tankuose sėdėjo rusai komunistai, o mūsų Televizijos bokštą gynė… ar žinai kas?
-Kareiviai?
-Deja, ne. Gynė žmonės, kurie neturėjo nei šautuvų, nei jokių kitokių ginklų. Tiesiog va taip, kaip tu ir aš dabar einame - tuščiomis rankomis.
-Oho…
-Ar žinai, kas laimėjo?
-Tankai?
-Žinok, ne. Nugalėjo žmonės plikomis rankomis. Įsivaizduoji, be jokių ginklų, be nieko jie nugalėjo tankus tiesiog dainuodami dainas ir mylėdami, susikabinę už rankų. Įsivaizduoji, kokia stipri gali būti meilė - net tankus gali nugalėti.

Vaikui tai paliko didžiulį įspūdį. Dabar jis žinos ne tik svarbią mūsų tautos istorijos dalį, bet ir kokia stipri gali būti meilė, tikėjimas, viltis, vienybė ir draugystė.