Mūsų mažos dirbtuvėlės

Technologijų pamokos mokykloje man tikrai ne itin patiko. Dabar suprantu, kad nelabai ten ko mus mokė, užtekdavo pateikti rezultatą. Tad geriau sekdavosi toms, kurių mamos bei močiutės gebėjo siūti, megzti ir nerti. Tuo džiaugiausi ir aš, bet pati teišmokau kažkiek padoriau siuvinėti. Ir tai man visai patiko.

Šiandien sekantys mane socialiniuose tinkluose kartais klausia, ar veikiu ką nors be valgio gaminimo. „Žinoma“ – atsakau. – „Dar ir valgau, ką pagaminu“. O jei rimtai, tai dažnai pagalvoju, kodėl mokykloje mūsų nemokė ruošti kokių desertų, o tik nuobodžią baltą mišrainę? Kodėl tuomet nebuvo tiek įvairiausių rankdarbių, technikų, medžiagų? Tikriausiai buvo, bet mes nežinojome. Tad daug ko mokytis tenka jau be mokyklos, pasitelkiant knygas, internetą ir mokytojus iš viso pasaulio.

Tiksliai nepamenu, kaip ir kada susidomėjau sutažo siuviniais, bet dar gerokai prieš gimstant dukrai. Pamenu, jog tada skaitydama šios technikos istoriją įsiminiau vieną faktą – sutažu buvo dekoruojamos Prancūzijos kareivių puošnios paradinės uniformos. Vėliau tai tapo populiaru ir tarp ponių bei panelių aprangos kūrėjų. Kol galiausiai sutažo siuviniai įgavo pačių įvairiausių formų, pavidalų ir pritaikymo būdų. Išliko svarbiausias principas – viskas kuriama mažais dygsneliais.

Štai, toks dygsniavimo kampelis veikia ir mūsų namuose. Šiemet juokauju, kad jis kažkiek primena Kalėdų Senelio dirbtuvėles, nes darbus prižiūri mažoji elfė. Ir ne tik. Ji kruopščiai apžiūri visas medžiagas, įvertina jų spalvas, net bando suderinti, kas tinka tarpusavyje. Kai vakarop paklausiu, ką dabar veiksime, atsakymas būna toks: „Mama siūs, Jonė padės!“. Ir padeda. Sėdi, žiūri, padavinėja, kartu dūsaujame, kai užsimazgo siūlas. Kai pasiteirauju, ar nenorėtų eiti žaisti, tik dar labiau prisispaudžia prie šono.

Taip gimsta papuošaliukai Raganėlės kišenėlėje. Sudygsniuoti, numylėti ir net nuglostyti. Jei anksčiau juos kurdavau viena, tai dabar jie gaminami su dviguba meile.