Taip, šiemet Velykos buvo "mažos", be giminių. Kita vertus, mes neturime daug artimųjų, tad jos visada būna jaukiame šeimos rate. Šiemet tas ratas persikėlė į skype sveikinimus ir nuotraukas bei video siuntimą vieni kitiems.
Bet šventei mes vis tiek ruošiamės, gaminome dekoracijas, dažėme margučius, ruošėme nedidelį vaišių stalą.
Labiausiai šventė patiko mažąjam broliukui, intensyviai kaleno margutį į viską iš eilės: į mūsų margučius, į mašinytes, į stalą. Pas jį buvo tvirčiausias... nesuskilo :)
Kiekvienais metais turime tradiciją įamžinti šventes. Darome naminę fotosesiją. Tai gausesnę, tai visai mažytę.
Tai va šiemet ji buvo mažytė. Nors kai pagalvoji, keturi - ne taip jau ir mažai: mama, tėtis ir du zuikiai.
Buvo visai linksma. Vyresnėlis šventinį megztinį užsidėjo atvirkščiai, bet jam patiko ir taip. Jaunesnysis labai mielai rengėsi zuikio romperiuku, bet va fotografuotis visai nenorėjo.
Žodžiu, buvo smagu. Daug lakstymo, žaidimo, triukšmo, ašarų, zyzimo "dar vieną saldainį" ir dovanėlių paieškos.
Pas mus gi lankėsi Velykų bobutė! Jai karantinas negalioja. Ji paliko užuominų žemėlapį ir paslėpė dovanėlių mažiesiems.
Nikolas labai supyko, kad nepamatė tos bobutės. Ir dar, kad ji nepaėmė jai skirtos jo paties pagamintos gėlytės. Nepaėmė... nes mama pamiršo tokį svarbų dalyką.... na ką gi, susitarėme, kad paims kitą sykį. Gal nepamatė...
O dėl to, kad nematė bobutės, pasakiau, kad na, Velykų bobutė, kaip ir Kalėdų senelis, dirba naktį. Nes darbo labai daug ir turi visur spėti... kad ryte visi galėtų rasti dovanėlių.
Nors dabar pagalvojau, ugdau nelabai gerą komercinės šventės įprotį - būtinai gauti dovanų. Bent jau galėjau sugalvoti kažką originaliau nei kinder kiaušiniai ir visokie šokoladiniai zuikiai. Kitais metais mėginsiu ištaisyti savo klaidą. Bobutė neš tiesiog margučius ir kūrybinius niekučius :)
Štai tokios tos mūsų Velykos ?
