Nedovanokite vienas kitam nereikalingų niekučių

Iš mamos laiško redakcijai:

Kalėdų proga turime tradiciją keistis dovanomis su artimaisiais - tėvais, broliais, seserimis. Susirenkame tėvų namuose ir Kalėdų rytą visi randame dovanų. Kiekvienais metais gaunu krūvą niekučių - žvakių, molinių angeliukų, pirštinių, puodelių. Mane tai erzina, tačiau pasakyti garsiai neišdrįstu. Atrodo, žmogus dovanoja su meile, bet parsinešus namo, jie keliauja kažkur į spintos kampą ar net į šiukšlių dėžę. Svarstau, gal verta apie tai pasikalbėti su artimaisiais, vis tiek leidžia pinigus, tai geriau jau kokiems naudingiems daiktams. Būtų koks šokoladas, tai bent suvalgyčiau, o ką daryti su eiliniu gautu varpeliu. Kaip jūs manote?

Atsako neurolingvistinio programavimo konsultantė (NLP) Linga Švanienė:

Jūsų aprašyta problema pažįstama daugeliui.  Iš vienos pusės ir pačios prisidedame prie Kalėdinių simbolių pirkimo, o iš kitos - susierziname, gavusios eilinį varpelį, žvakę ar dar kokį niekutį, kuriam gaila vietos lentynoj, tačiau ranka nekyla iškart išmesti į šiukšlių dėžę. 

Juk žmogus gal rinko, pirko, dovanojo su meile.  Tačiau gavus nereikalingą suvenyrą, kitų šiltais jausmais vis sunkiau ir sunkiau tikėti.  Ir visai natūralu, kad kyla apmaudas, kai jauti, jog daugiau dėmesio buvo skirta tradicijai, o ne tau.

Pasikalbėti su artimaisiais ar ne?

Paprasčiausias atsakymas į jūsų klausimą, kaip pasielgti tokioje situacijoje, būtų pasiūlymas pasikalbėti su artimaisiais ir pakviesti juos pakeisti nusistovėjusią dovanų pirkimo tvarką.  Gali būti, kad ir kitiems įgriso niekučių gavimas ir jie mielai palaikys tavo iškeltą mintį. 

Tačiau gali būti ir taip, kad kai kas įsižeis ir pagalvos, kad esi nedėkinga išsišokėlė, nesugebanti įvertinti to, ką kitas įdeda į tau skiriamą dovaną.  Įsivaizduoju,, kad tau nesinori nieko skaudinti, bet ir toliau apsimetinėti, jog esi patenkinta gaudama nemielas dovanas ir nieko dėl to nedaryti, yra skaudu pačiai.

Kodėl kyla susierzinimas?

Kitas, sudėtingesnis atsakymas būtų kvietimas pabandyti geriau suprasti savo susierzinimą. Gali būti, kad po juo slepiasi mažos mergaitės, negavusios pakankamai tėvų meilės ir dėmesio, nepasitenkinimas. Retas, labai retas vaikas iš savo tėvų šitai gauna pakankamai. O gal atsiliepia vaikystėje patirtos nuoskaudos, kurias pasistengei užmiršti, tačiau jos iškyla, susidūrus su akivaizdžiu tavo poreikių ir jausmų ignoravimu ar tiesiog jau tapusiu įprastu tavęs tikros nematymu.

Kiekvienas žmogus nori būti nuoširdžiai priimamas ir mylimas.  Tačiau kaip patenkinti šį poreikį, kai jis priklauso nuo kitų žmonių, kurie savo ruožtu taip pat gavo per mažai meilės, todėl  ir patys nesugeba jos skleisti? 

Išeitis yra

Išeitis yra. Visų pirma svarbu išmokti priimti save tokią, kokia esi, ir pamilti save. Tai nereiškia, kad tapsi savimyla ir egoiste.  Tokie žmonės paprastai nepasitiki kitais, jaučiasi nesaugūs ir todėl perdėtai rūpinasi savimi.  Aš kalbu apie tokią meilę sau, kai suvokiamas savo individualumas ir leidžiama sau būti  nepakartojama.  Tik tokiu atveju įmanoma priimti ir kitų žmonių išskirtinumus ir džiaugtis jų pasireiškimais.  

Priimdamas save ir kitus, žmogus tampa brandžiu, galinčiu dalintis su kitais tuo, ko pats yra pilnas.  Kaip tapti brandžiu?  Tam gali padėti geros knygos, filmai, meditatyvinės praktikos, kūrybiniai užsiėmimai. 

Efektyviausias būdas vaikystės nuoskaudų paleidimui būtų konsultacijos pas psichologą. Taip išsilaisvintum ir eitum į ateitį, nebevilkdama sunkios praeities trauminių įvykių naštos.  Beje, negatyvų neutralizavimui žmogaus psichika sunaudoja didžiulius kiekius energijos, kuri tuo tarpu galėtų būti panaudojama išsikeltų tikslų siekimui.

Įsivaizduokim, kad pasikeitei ir tapai pasitikinčia savimi brandžia asmenybe.  Kaip dabar tu reaguotum į dovanotą tau kalėdinį niekutį?  Esu tikra, kad išliktum rami, suprasdama, kad visa tai yra tik smulkmena.  Beje, ilgainiui tavo ramybe greičiausiai užsikrėstų ir kiti namiškiai. Galimas dalykas, kad ir dovanėlės imtų keistis, nes jūsų santykiuose atsirastų daugiau nuoširdumo, daugiau tikro gyvenimo.