Nemyluoti - neįmanoma...

     Žinote, jei kas uždraustų man myluoti (bučiuoti, glostyti, kutenti ir pan.) savo vaiką, tai būtų pati griežčiausia bausmė. Tiesiog neįmanoma atsispirti mažoms rankytėms, kojytėms, švelniems žandukams, kvapniems plaukučiams... Pradžioje, kai kūdikėlis buvo dar labai mažas, mano prisilietimai buvo nedrąsūs, atsargūs. Vaikučiui augant, jau sulaukdavau mielo atsako į paglostymus, bučinius, pakutenimus ir tai dar labiau skatino švelnumą. Dabar mes su dukryte (1,8 m) jau gerokai ištobulinome pasimylavimus, kurie - mūsų kasdienybė ir šventė.

Žaidimai. Vienas mūsų mėgstamiausių žaidimų – “kuti kuti kukšt”, kuomet kutenamės suglaustomis nosytėmis, o paskui, sakydami “budi budi bukšt” – liečiamės kaktytėmis. Kitas dažnai žaidžiamų “lietimosi” žaidimų -  kai mama laiko ištiestą delną, o vaikas deda į jį savo pirštuką. Mama delnu gaudo pirštuką, sakydama “op”, o vaikas stengiasi, kad mama pirštuko nepagautų. Jei mama pagauna, tada ji pirštuką išbučiuoja. Be jokios abejonės, žaidžiame “Viru viru košę”, kur smagiausia – finalas, kai “pelytė bėga vandenėlio į šulinėlį” (kutenimas). Arba - piršais “žingsniuodama” per mažosios pilvelį ar kt., sakau “tapu tapu, eina katinas be batų”. Nuo juoko aidi visi namai…

Masažas. Vakarais, kuomet išleidžiamos surištos vaiko plaukų kasytės, pirštais pamasažuoju galvytę. Žinau, kaip tai gera, nes per dieną paskausta galvos oda tose vietose, kur plaukai surišami. Kartais “piešiu portretą”. Su pirštais braukiu per vaiko antakius, akis, nosį, lūpas, plaukus, ausis įvardindama, ką piešiu. Mažylei tai patinka, ji jau seniai žino visas veido dalis (moka parodyti).

Maudynės. Tai – tobulas laikas mylavimuisi. Prausiant delnais nuglostomas kiekvienas kūno lopinėlis. Šluostant – kiekvienas lopinėlis nubučiuojamas.

Labanakt. Labas rytas. Sakoma, kad patys geriausi gyvenimo kadrai lieka neįmažinti jokiuose video ar nuotraukose. Prie tokių kadrų priskirčiau minutes prieš dukrytės miegą. Aš glostau jai galvytę. Tada ji paima mano ranką ir su ja braukia sau per veidą, kaklą, užsimerkia ir šypsosi. Tada išbučiuoja man veidą, apsikabina mano ranką ir užmiega. Ryte, kai mažoji jau išsibudina iš miegų, o aš dar snūduriuoju, ji susiranda mano lūpas ir bučiuoja, sakydama “mama…”. Ar begali rytas prasidėti gražiau?...

Oi, užsigavau. Kai mažoji užsigavusi atbėga verkdama, pats geriausias vaistas – mamos lūpos. Klausiu “kur papūsti”?...Dukrytė beda pirštuku į skaudamą vietą ir sako “šia”. ”Užtenka lūpomis papūsti ir pabučiuoti. Taip paprasta ir 100 % veiksminga!

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Dukrytei puoduko reikalai sunkiai juda į priekį. Tačiau kaskart, keisdama sauskelnes, turiu dar vieną galimybę pabučiuoti šiltą pilvuką, pakutenti švelnias pėdutes.

Pasikutenimų vakaronė. Vakaro privalomas ritualas – pasikutenimai. Mažoji užsiropščia man ant kelių (jei guliu  - ant pilvo) ir tuomet, “įjungusi” kokio nors žvėries balsą, kutenu visur, kur tik pasiekiu. Mergytė juokiasi ir krykštauja. Taip iškraunama paskutinė dienos  “baterijos” energija.

Mažo bučinuko stebuklas. Mielas bučinukas (dabar jau dažniausiai dukrytės iniciatyva) skirtas dar labiau sutvirtinti mūsų santykius – kai mažoji nori būti pagirta už gerai atliktą darbą, kai nori susitaikyti, atsiprašyti, arba – tiesiog pasiilgo mamos. Net ir tamsiausios spalvos (kai mamai skauda galvą, nėra nuotaikos ar pan.)  tuomet nušvinta!

Argi galėtumėte atsispirti šiam grožiui?...Aš - ne!