Tinklaraštininkė Justina Kreivė atvira: ,,Gimus pirmagimei supratau tikrąjį savo pašaukimą''

Justina Kreivė šiuo metu gyvena Norvegijoje ir laukiasi antrojo vaikelio, kuris pasaulį išvysti turėtų vasaros gale, rugsėjo pradžioje. Taip pat ji augina beveik dviejų metų dukrytę Upę. Mažylės gimimas įkvėpė Justiną savo pašaukimą atrasti iš naujo.

Netrukus po pirmagimės gimimo ji pradėjo dirbti sekmadieninėje Norvegijos lietuvių kalbos mokyklėlėje, baigė grožio specialistės kursus, pradėjo dirbti grožio paslaugų srityje bei kurti tinklaraštį, skirtą mamoms ne tik apie buvimą mama. Tad šiandien su Justina kalbamės apie gyvenimą svetur, pasiruošimą sūnaus gimimui bei vaikų auklėjimo ypatumus Norvegijoje. 

Nuotraukos: Samantos Rimės

• Justina, papasakokite, kaip kilo idėja kurti tinklaraštį.

Veikla su vaikais mokykloje ir dukrele, naujos idėjos, kūryba, renginiai, nauji receptai, paskatino mane pradėti kurti tinklaraštį. Aš supratau, kad noriu dalintis savo nuostabia patirtimi su kitais. Lietuvoje esu dirbusi savo gimtojo miesto naujienų portale, tad puikiai supratau, kaip reikėtų ,,skaniai" pateikti turimą informaciją sekėjui/skaitytojui. Tad viskas pradėjo augti gana greitai (šypsosi - red. past). 

• Kodėl pasirinkote būtent tokį pavadinimą - ,,Ne tik mama‘‘?

Tinklaraštį kuriu jau daugiau nei metus. Beveik visus tuos metus jis buvo tiesiog Justinos Kreivės blogas. Tačiau vieną vakarą migdant dukrelę supratau, kad mane įkvepia labai daug moterų, su kuriomis norėčiau susipažinti artimiau. Taip gimė idėja mano kuriamoms ,,LIVE rubrikoms'', kuriose aš kalbinu įkvepiančias asmenybes, Lietuvos mamas. Jų metu aš užduodu joms įvairiausius klausimus ir skiriu kiekvienai skirtingą, personalizuotą iššūkį. Kadangi šioms transliacijoms reikėjo pavadinimo, ,,NE TIK MAMA'' man pasirodė labiausiai apibrėžiantis tiek mane, tiek visas tas moteris, kurios įkvepia, beje, esu kalbinus ir tėčius (šypsosi - red. past). Taip visas mano tinklaraštis įgavo naują spalvą. 

• Be to, kad kuriate tinklaraštį, dar ir dirbate mokytoja, esate ir grožio specialistė, tad kaip Jums pavyksta derinti darbus ir motinystę?

Kaip jau minėjau, motinystė labai motyvuoja. Nėštumas ir motinystė man atvėrė akis, atsirado begalinis noras gyventi, mylėti, kurti. Tad, kai Upytei buvo vos trys mėnesiai, grįžusi į Lietuvą pabaigiau kursus, susijusius su grožio sritimi. Laisvomis dienomis, valandomis, kai vyras galėdavo pabūti su dukrele, aš pradėjau dirbti grožio srityje. Niekada nedirbau nei mokytoja, nei grožio specialiste pilnu etatu, tad derinti visus šiuos tris darbus pavyko puikiai. Aš manau, kad žmonėms trūksta noro, motyvacijos, palaikymo, nes laiko mes turime labai daug (šypsosi - red. past). 

• Vyras ir šeima Jus tikriausiai labai palaiko?

Man niekas nebūtų pavykę, jei mano vyras manęs nepalaikytų. Santykiuose pirmiausia mes esame geriausi draugai, partneriai iš didžiosios P. Mes vienas kitą skatiname, palaikome, derinames grafikus, stengiamės visaip, kad nenukentėtų laikas pabūti visiems kartu ar net dviese. Aš manau, kad tai ir yra meilė, visokeriopas atsidavimas, mūsų šeimoje jis yra abipusis.

 Aš visada sakau, kad viską reikia pradėti nuo savęs, nuo savo minčių ir dvasinio tobulėjimo. Jei aš būsiu pavargusi, nelaiminga - nuo to pirmiausia kentės mano šeima. Kai moterys sako, kad pirmoje vietoje man yra šeima, tik tada aš pati, aš visada užduodu joms klausimą - "Bet jei tu būsi neišsimiegojusi, pavargusi, alkana, nelaiminga, ar tada tu būsi gera savo šeimai? Ar tavo šeima bus laiminga, jei tu nelaiminga?" Juk gamindama jiems vakarienę, tu pirmiausia radai laiko sau ir išmokai naują receptą, kuris nuguls tavo galvoje, nesvarbu, kad tai darei dėl jų, bet viską darai per save, per savo prizmę. Jei tavo prizmė bus užteršta, vakarienė taip pat bus prėska. Tad aš visada stengiuosi atrasti laiko sau, nes klausau savo kūno ir sielos. 

• Tiesa, netrukus Jums gims sūnelis - ar jau išrinkote mažyliui vardą?

Taip, vardą būsimam vaikeliui jau išrinko vyras - Girius. Mes su vyru buvome draugai iš vienos kompanijos. Abu norėjome ateityje savo dukrytėms duoti vardą Upė. Juokdavomės, kad vardą galės duoti tas, kuris pirmas sukurs šeimą. Susiklostė taip, kad šeimą sukūrėme kartu. Kai laukiausi Upės, vyras pasiūlė vardą ir berniukui, man šis vardas nuskambėjo magiškai. Visada taip ir planavome, kad pirmoji bus Upė, o tada planavome Girių. Jokių kitų minčių niekada net neprisileidom. Minties galia stebuklinga, mūsų istorija - puikus įrodymas.

• O kaip vyresnėlė reagavo į žinią apie šeimos pagausėjimą? 

Kadangi Upė dar labai mažytė, brolio atėjimas jai nėra pilnai suvokiamas. Negaliu pasakyti, kad ji labai draugiškai priima mano pilvuką, jo glostymą ir pan. Jaučiu, kad ji šiek tiek jaudinasi, kad yra prieraišesnė man. Tačiau kaip viskas bus, sužinosime ir pajausime gimus Giriui, labai tikiuosi, kad viskas klostysis puikiai.

• Koks šis nėštumas, lyginant su pirmuoju?

Su pirmuoju nėštumu buvau sveika, stipri moteris. Būdama aštuntame nėštumo mėnesyje radau įsisegusią erkę. Gydytojas teigė, kad ji neužkrėsta ir po ilgos kovos (kovojau daugiau nei metus) su įvairiomis sveikatos problemomis man nustatė paskutinės stadijos Laimo ligą. Iki dabar su ja kovoju, kovoju ir su medikais. Tai įtakojo visiškai kitokį mano nėštumą, nes susiduriu su sąnarių ir širdies problemomis, tačiau žinodama, kad vaikeliui pavojaus nėra, stengiuosi su šypsena pradėti kiekvieną dieną. Kartoju sau, kad tai tik fiziniai nepatogumai, kuriuos galiu pašalinti sveikos ir sąmojingos gyvensenos dėka. 

• Toksikozė nekankino?

Kadangi pirmo nėštumo metu susidūriau su nėščiųjų cholestaze, yra tikimybė, kad ji kartosis ir šio nėštumo metu. Gydytojai mano, kad tikriausiai reikės skatinti nėštumą 38 savaitėje, tad Giriaus kraitelis jau suruoštas. Kadangi daug kas liko nuo Upės, mums teko tik rožinius rūbelius pakeisti žydrais - ir mes jau pasiruošę. Nors lagaminas į ligoninę dar nesukrautas. 

• Justina, jau kuris laikas su šeima gyvenate svetur, kas lėmė šį Jūsų sprendimą?

Norvegija niekada nebuvo mūsų tikslas, tai visada buvo laikinoji stotelė. Kasdien ilgimės Lietuvos ir savo artimųjų. Mes visada planavome atsistoti pilnai ant kojų ir įsigyti namus Lietuvoje. Norvegija mums davė daug daugiau nei tikėjomės. Mes abu atradome sau mylimas veiklas, sukūrėme šeimą, tapome tėvais. Tad gimus Giriui, jau šias Kalėdas mes planuojame švęsti Lietuvoje, savo namuose. 

• Kokius didžiausius kultūrinius skirtumus gyvendama svetur pastebite?

Kultūriniai skirtumai nėra tokie dideli, bet gali juos pajausti. Norvegai yra šaltesni, uždaresni nei lietuviai, o kas galėjo pagalvoti? Tačiau jie labai gerbia ir vertina savo šeimos artumą ir labai myli savo šalį. Jie nėra draugiški atvykėliams ir nacionalizmą gali užuosti kasdien, tai nėra labai malonu, ypač, kai tam nėra pagrindo. 

• O vaikų auklėjimo, priežiūros klausimais?

Vaikų auklėjimo požiūriu mes skiriamės jau daugiau nei įprastiniame gyvenime. Jie vaikams duoda visišką laisvę, kartais nusikeldami į visiškus kraštutinumus. Vaikai neturi patirties ir vertinimo kriterijų sistemos, mes suaugę esame tam, kad padėtume jiems tai įgauti. Mano akimis, toks vaikų auklėjimas ateityje stokoja disciplinos, atsakomybės, pareigos ir pagarbos. Nėra taip, kad kategoriškai tam nepritarčiau, nėra taip, kad visos šeimos taip auklėja savo vaikus, tačiau mūsų šeimoje ribas išbandome šiek tiek siauriau ir pareigos vaikų rutinoje, manau, yra privalomos. 

• Palinkėjimas Mamyčių klubo skaitytojams

Jūsų skaitytojams norėčiau palinkėti daugiau kalbėtis su savimi, išmokti save išgirsti. Noriu priminti, kad visi keliai visada prasideda tik nuo jūsų pačių. Mielos mamos, nebijokite išgirsti, ko jūs pačios norite, nebijokite apie tai kalbėti garsiai, nebijokite paprašyti palaikymo ir pagalbos, vyrai ir artimieji nemoka skaityti jūsų minčių ir norų, ypač, jei jūs pati jų negirdite. Mylėkite pirmiausia save ir ta meilė su kaupu pasklis aplink jus ir grįš bumerangu.