O kas, jei tai daugiau nei knyga?

Aš esu tas žmogus, kuriam įdomu daryti pačiai, bandyti, išmėginti, kurti. Ne todėl, kad nenoriu ar negaliu nueiti ir nusipirkti, o todėl, kad įdomus pats procesas.

Taip buvo ir su šia rankų darbo knyga.  Man buvo įdomu ją daryti ir dar labiau jaudino mintis, kai ją parodysiu savo vaikams.

Kalbu apie kiek kitokią knygą - tai knyga- žaidimas, knyga-spektaklis.

O dar kitaip -  tai net ne knyga, o karpinių lankstinukas, iš kurio gimsta šešėlių teatro magija. Idėją aš nusižiūrėjau iš užsienio autorių, tačiau Lietuvoje neradau nieko panaušaus. 

Tiksliau, buvau radus, berods, vieną šešėlių teatro knygelę, bet seno leidimo ir jos jau nėra prekyboje.

Pasidarė liūdna. Nejaugi pas mus tai niekam neįdomu ir neaktualu? Aš manau, tai puiki atsvara ekranams. Daug kokybiškesnis interaktyvus užsiėmimas vaikams. Ir apskritai visai šeimai.

Šešėlių teatro istorija labai ilga. Ji siekia 2-3 amžių prieš mūsų erą. Tiksliai nežinau, bet atsirado šis menas Kinijoje, ir tarnavo ne tiek pramoginiais, kiek religinio ir dorovinio auklėjimo tikslais. 

Lėlės- marionetės buvo gaminamos iš plonos odos, maunamos ant bambuko ar kitokių pagaliukų, vaidinimas vykdavo už plonos širmos. 

Legenda byloja, jog šešėlių teatras atsirado tada, kai vienas imperatorius prarado savo mylimą žmoną. Jis labai liūdėjo, užsidarė savo kambariuose ir jam neberūpėjo šalies reikalai.

Tada vienas jo patarėjų pakvietė jį į mirusios žmonos miegamuosius, kuriuose imperatorius už užuolaidos išvydo savo žmonos siluetą. Jis judėjo: sėdėjo prie lango, grojo muzikos instrumentais, šoko.

Tada imperatorius suprato, kad jo išsiskyrimas su mylimaja yra laikinas. Kad juos skirianti užuolaida vieną dieną nukris. Nuo tada jo nuotaika pasitaisė ir jis grįžo į gyvenimą. 

O rūmuose kas vakarą buvo rengiamas šešėlių pasirodymas.

Mano atveju viskas ne taip dramatiška. Tiesiog pamačiau idėją, supratau, kad pas mus tokių dalykų nėra, ir, kaip jau moku, pasigaminau pati. 

Ką aš galiu pasakyti. Darbo daug. Reik ir paskaičiuoti, ir pabraižyti, neblogai dar mokėti nors kiek piešti bei nusimanyti apie tai, kokį šešėlį duos tavo piešinys. Na ir man sunkiausia dalis buvo visa tai išpjauti. 

Susitvarkiau ir su tuo. Nors buvo ir sunkių detalių, sugadinto popieriaus. 

pirminis maketas

Bet kai gimė mano "knyga", širdy tapo gera. O kai ją pamatė vaikai, ir pamačiau, kad jiems patinka, tada labai apsidžiaugiau, nes stengiausi tikrai ne veltui. 

Padariau ir mažų marionečių, nes mažasis nori viską liesti ir žaisti pats. Gaunasi labai smagiai.

O šiaip mano "knygoje" 10 stacionarių karpinių paveikslėlių, kirptų pagal vieną mano pačios kurtą istoriją.

Patogumas, palyginus su šešėlių teatru toks, kad nereikia jokios širmos/dėžės. Knygos lankstinukas stovi savarankiškai. Jam reikia bet kokios sienos ir telefono švieselės ar prožektoriaus. Taigi, ją galima vežtis su savimi net į palapinių žygį.

Giriu aš ne savo knygą, o tokių knygų idėją apskritai. Šešėlių teatras lavina vaizduotę, skatina kūrybiškumą, plečia žodyną, padeda atkurti įvairias gyvenimiškas situacijas ir spręsti problemas, padeda vaikams įveikti tamsos baimę.

Tad man kilo klausimas... kodėl tokių knygų nėra pas mus? O gal yra, aš tik blogai ieškojau?

O jei nėra, ar būtų poreikis? Ar čia tik aš tokia susižavėjusi?

Padiskutuokime :)