Paskutinė VI-oji iššūkių savaitė. Nauja šeimos tradicija, kitos tradicijos ir projekto apibendrinimas

Štai ir baigėsi projektas „Iššūkiai mamai“. Paskutinioji  užduotis – sukurti savo šeimos tradiciją, buvo pati paprasčiausia ir lengviausia. Tereikėjo vieną vakarą visiems (beveik) šeimos nariams susėsti ir išsakyti savo pageidavimus.

Mūsų norai:

Pirmasis pasisakė vyras. Jis iškart rėžė: „Siūlau paskelbti nieko neveikimo dieną.“ Deja, jo norui nepritarė kiti šeimos nariai (t.y. aš).

Beno siūlymas: „Siūlau dieną be televizoriaus, kompiuterio ir telefono.“ Net nustebau. Vyras pritarė iškart. Aš abejojau, nes galvojau, kuri diena būtų tinkamiausia. Pradėjome svarstyti. Penktadienis netinka, nes vyras dirba iš namų, darbas prie kompiuterio. Šeštadienį pusę dienos Benas mokosi programavimo, su tėčiu sprendžia uždavinius. Ir man liūdna, kai vyrų nėra namuose, tad internetas visai gera išeitis liūdesiui nuvyti (turbūt esu didžiausia technologijų vergė). Sekmadienis netiko vyrui, nes jis turi atsispausdinti skrydžio bilietą, išsikviesti taksi, o aš vakarais užsakinėju maistą iš maximos į namus.

Mano pirmas pasiūlymas buvo vieną dieną per savaitę kažkur nuvažiuoti, aplankyti įžymią vietą, sudalyvauti renginyje, nueiti į kiną ir pan. Nesutiko vyras. Na aš jį suprantu. Pastovūs skrydžiai, darbas, bendravimas su žmonėmis išvargina ir jis nori tiesiog ramiai praleisti laiką namuose.

Kasparas pasiūlymų nepateikė.

Fausta pasiūlymų nepateikė, nes vis dar miegojo pietų miego.

Kitas mano pasiūlymas buvo: sekmadienį visiems kartu nuvažiuoti papietauti. Valiooo, visi pritarė, visi laimingi! Kur pietausime, sutarėme išrinkti rotacijos būdu. Beliko tik išsitraukti burtus, kas pirmas renkasi kavinę ar restoraną. Benas iškirpo lapelius, surašė vardus, išsitraukėme burtus (pirmas rinkosi mūsų šeimos galva) ir nekantraudami laukėme rytojaus.

Gal ši mūsų tradicija kam nors pasirodys labai banali ir paprasta, bet mums ji patinka ir jaučiu kaip prigyja. Matau, kaip vaikai laukia sekmadienio, kaip garsiai svarsto, kur važiuosime kitą kartą, kaip ruošiasi, rengiasi. O ir laikas praleistas drauge, kita aplinka nuteikia nekasdieniškai.

Kalbant apie kitas tradicijas, kaip ir visi, švenčiame pagrindines metų šventes: Kūčias, Kalėdas, Velykas, mamos ir tėčio dienas, Vėlines. Jau tradicija tapo švęsti vaikų gimtadienius, per kuriuos suburiame artimus šeimos narius, vaikų krikštatėvius, geriausius draugus. Kartą geriausia draugė (gyvenanti kitame Lietuvos gale) iškėlė mintį: kaip gerai, kad turime vaikų, ir kad švenčiame jų gimtadienius, tad nors kelis kartus per metus galime visi susiburti į vieną krūvą, susimatyti, išsikalbėti. Pritariu šiai minčiai.

Mes su vaikais turime ir kitą tradiciją: per Beno mokyklos atostogas vykstame pas senelius į Panevėžį. Ne išimtis ir ką tik buvusios rudens atostogos. Šis laikas man toks geras: pailsiu nuo namų ruošos darbų, nuo maisto gaminimo, seneliai užsiima su vaikais, nuvykstame į jų sodą, kur laikas akimirksniu ištirpsta.

Vykome į sodą ir šį kartą. Dėkingas šis ruduo, gražus šiltas oras tiesiog stumte stumia būti gryname ore. Šalia tėvukų sodo yra miškas. Nusprendėme su vaikais jame apsilankyti. Vaikai pirmą kartą gyvenime pamatė skruzdėlyną. Fausta kažkodėl bijojo prieiti arčiau. O berniukai, ypač Kasparas, išsiklausinėjo iki smulkmenų, kaip tas skruzdėlynas atsirado, kas jame gyvena, kas yra viduje. Praleistas laikas buvo nuostabus.

Be abejo, nepamiršome ir kitos tradicijos: nuvykti ant mano močiutės, prosenelių ir brolio kapo, uždegti žvakučių ir padėti gėlyčių. Atkreipiau dėmesį, kad būtent Kasparą labai domina kapai. Ne pirmi metai jis atidžiai apžiūrinėja antkapius. Šiemet pirmą kartą paklausė, kas tai yra. Kai paaiškinau, kad kapinėse palaidoti mirę žmonės, jam iškart kilo klausimų: kokie žmonės ir kodėl numirė, ar mes mirsime ir kada, kas vyksta paskui. Tokie pokalbiai labai suartina.

Kad jau įsijaučiau, tai noriu papasakoti apie mūsų namų bendrijos šiemet surengtą atrakciją – šviečiančių moliūgų alėją. Vieną dieną pasirodė skelbimas, kviečiantis visus kaimynus atnešti išskobtus moliūgus į sutartą vietą, ir kiekvieną vakarą kelias savaites iš eilės uždegti moliūguose žvakutes.

Mes taip pat nešėme savo moliūgą. Vieną moliūgo pusę skobė Benas, o kitą – aš. Fausta išrinko sėklas, kurias paskui išdžiovinau orkaitėje. O Kasparas palaikė mus morališkai. Štai koks mūsų paprastas, bet linksmas moliūgėlis.

Kiekvieną vakarą einame uždegti žvakučių. Galiu pasakyti, kad moliūgų alėjoje tvyro nereali atmosfera.

Žinoma, visi kaimynai buvome suburti į moliūgų alėją ir helovyno vakarą (apie mus net rašė populiarus žinių portalas Delfi). Vaišinomės nerealia vaistažolių arbata, kaimynių keptais dar šiltais pyragais ir kitokiais skanumynais, apžiūrinėjome moliūgus ir puikiai leidome laiką. Tikimės, kad ši tradicija prigis. Aišku, tai priklausys tik nuo mūsų pačių norų.

Kalbant apie helovyną. Nepatinka man ši šventė. Bet patinka ji vaikams. Benas su savo draugais jau treti metai persirengia kaukėmis ir vaikšto po namus.Šiemet į kompaniją jie priėmė ir Kasparą. O kiek džiaugsmo vaikui buvo.

Projekto „Iššūkiai mamai“ apibendrinimas.

Šešios projekto savaitės pralėkė labai greit. Buvo visko: ašarų ir daug juoko, sunkių ir gana lengvai įveikiamų užduočių, pykčio, žaismingumo, kūrybiškumo, maišto.

Jei projekto pradžioje skundžiausi, kad vaikai manęs neklauso ir negirdi, tai dabar drąsiai galiu pasakyti – mane vaikai išgirsta! Tikras stebuklas, kad kiekvieną vakarą jie neraginami susitvarko žaislus. Fausta padeda net buityje: nuneša lėkštes, nuvalo stalą, pavalo grindis. Kasparui patinka jas išsiurbti.

Jaučiu, kad kartu su savo vaikais augu ir aš. Išmokau patylėti, karštai nereaguoti į vieną ar kitą situaciją, apgalvoju savo žodžius.

Žinoma, kad būna visokių dienų. Bet aš stengiuosi. Žeriu patarimus ir tėčiui, kuris taip pat auga kartu.

Vaikai tapo geresni, švelnesni. Net Kasparas dažniau prieina, apsikabina. Nuostabu girdėti jų žodžius: "Mamyte, aš tave myyyyyliu."

Dėkoju Mamyčių klubui ir nuostabiai psichologei Sonatai, kuri kiekvienai šeimai dalijo vertingus patarimus. Tikėkimės, kad tai ne paskutinis tokio pobūdžio projektas. O gal tai taps tradicija?..

Sėkmės visiems auginant gerus žmogučius.

K.