Pažintis su Agne Levickaite: apie aktorystę, kūrybą ir vaikystę

"Neturiu jokių ypatingų talentų, tiesiog esu aistringai smalsus."
Albert Einstein

Turbūt kiekvienas iš mūsų turi savo talento apibrėžimą, tačiau kažkur esu girdėjusi dar vieną pasakymą: talentingas žmogus talentingas viskame. Gal nėra visai taip. Viskame talentingu būti turbūt neįmanoma, bet daug kur galima!

Ir tai puikiai įrodo Agnė Levickaitė – aktorė, mokytoja, kūrėja. Tai yra žmogus pilnas energijos ir kūrybinių idėjų.

Su Agne susipažinau visai netyčia, kai pradėjau sekti jos kūrybinę paskyrą Facebooke. Agnė - ne tik diplomuota aktorė, bet ir "GyviTeatre" –  muzikinio teatro vaikams ir visai šeimai įkūrėja ir mokytoja.  

Jos paskyroje visada daug naudingų patarimų, kūrybiškų idėjų ir akimirkų iš teatro užkulisių. Matosi, kad Agnė be galo myli savo darbą ir vaikus. 

"Gyvi teatre" nėra vienintelė veikla. Dar Agnę galite rasti žaismingu slapyvardžiu "Pombow".

Po juo slepiasi kita meniškos sielos pusė. Ne ką mažiau kūrybiška ir išradinga. Ši nuostabi mergina kuria aksesuarus vaikams: tai išskirtiniai kaspinėliai į plaukus mergaitėms, gumytės ir segtukai, o berniukams  labai gražios peteliškės.

Ir man buvo labai smalsu, kaip Agnė viską spėja, iš kur semiasi įkvėpimo ir kodėl pasirinko tokias skirtingas veiklas.

Tikiuosi, kad ir jūs užsikrėsite Agnės optimizmu ir gera nuotaika. Tad kviečiu į pokalbį prie kavos ar arbatos puodelio!

Agne, visų pirma, esu labai dėkinga, kad sutikai pasikalbėti. Žinau, kad nepaisant karantino, tavo darbai nesustojo, tik persikėlė į „online“, tad veiklų tau netrūksta. Pradėsiu nuo pačių pradžiausios pradžios - kuo norėjai būti vaikystėje? Koks buvai vaikas?

Vaikystėje, didžiausia mano aistra buvo dainavimas, nuo pat mažumės svajojau, kad užaugusi būsiu dainininkė, pati kursiu dainas ir koncertuosiu didžiausiose salėse. Išties buvau labai aktyvi ir kūrybiška, pamenu, kad pradinių klasių mokytoja į pasiekimų knygelę apie mane parašė atsiliepimą, kad esu klasės cunamis, kuris įtraukia visus aplinkinius į kūrybinę veiklą. Ir tai buvo tiesa, man patiko kurti ir viską organizuoti.

Kaip tavo gyvenime atsirado teatras? Kodėl pasirinkai aktorystę?

Po 8 klasių, baigusi muzikos mokyklą, sugalvojau, kad savo gyvenimą noriu toliau sieti su muzika. Taip iš muzikos mokyklos mokytojų atėjo pasiūlymas bandyti įstoti į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją, klasikinio dainavimo specialybę.

Apsisprendusi, kartu su tėvais užpildžiau paraišką, dalyvavau stojamuosiuose ir gavau teigiamą atsakymą, kad esu priimta. Tai buvo didžiausias įvykis mano paauglystėje, nes būdama tik 14 metų išvykau iš namų Palangoje. Apsigyvenau konservatorijos bendrabutyje, ir ten prasidėjo mano kaip asmenybės augimas. 

Vienuoliktoje klasėje iš savo sceninės raiškos mokytojos gavau pasiūlymą sudalyvauti Baltijos šalių teatro akademijoje (BAIT). Čia trys šalys - Lietuva, Lenkija ir Švedija - supažindino moksleivius su teatro paslaptimis. Būtent čia įvyko mano virsmas.

Šis projektas atvėrė man akis ir atskleidė viso teatro, kaip scenos meno, grožį. Šiame projekte aš pirmąjį kartą lipau ant didžiulės Klaipėdos muzikinio teatro scenos. Žiūrovų pilna sale ir tas didybės jausmas, kuomet vienos tavęs klauso visi, visų žvilgsniai nukreipti tik į tave, buvo nepakartojamas. 

Šiame projekte, susipažinome su įvairiais teatro srities atstovais: režisieriais, aktoriais, scenografais ir pan. Na, o visa tai tapo didžiuliu posūkiu į teatro sritį. Baigusi vidurinę mokyklą išvykau į Vilnių ir įstojau į muzikinio teatro specialybę. Čia viskas dėliojosi palaipsniui. Daugybė scenos praktikos, daugybė spektaklių peržiūrų, užgimusios naujos idėjos savam teatriukui, pažintis su garsiausiais šalies aktoriais,  ir viena pagrindinių atrankų į Domino teatrą, po kurios gavau vietą spektakliuose.

Kaip galvoji, ar, renkantis tokią profesiją, užtenka vien talento? Apskritai, ko reikia norint būti aktoriumi?

Niekada nemaniau, kad norint pasiekti rezultatų užtenka tik talento. Net studijų metais mano dėstytojas pasakė, kad formulė yra tokia: 95 proc.  darbo ir tik 5 proc. talento. Šią formulę naudoju visur. Mano manymu, norint būti aktoriumi, vienas iš pagrindinių dalykų ko reikia, yra didžiulis noras, o toliau, keliauja kūrybiškumas, idėjos, gebėjimas prisitaikyti ir turbūt ryžtas.

Kaip atsirado "Gyviteatre" ir kodėl toks pavadinimas? Koks tai teatras?

"GyviTeatre" atsirado iš aplinkos stebėjimo ir gal savotiško pykčio už neteisybę. Bent jau taip atrodė tada. Tuo metu, kai mokiausi, kvietimus ir pasiūlymus gaudavo tik mūsų kurso vaikinukai, tad čia užvirė pyktis, kodėl trūksta būtent jų, o ne merginų. Dėl šios priežasties kilo noras susikurti darbo vietą sau. 

Susiradau bendramintę ir pradėjome gryninti savo pagrindinę idėją.  O pagrindinė mintis ir buvo sukuti teatrą, kuriame viską atliksime gyvai: grosime, dainuosime, dalinsimės savo emocijomis, leisime vaikams įsitraukti  ir kartu su mumis išgyventi viską čia ir dabar. Nuo to ir kilo pavadinimas - GyviTeatre.

"GyviTeatre" - tai muzikinis teatras vaikams ir visai šeimai, čia pagrindinė žinutė yra džiaugtis šia akimirka, išgyventi ir pajausti tai su savo vaizduotes pagalba.

Teatro repertuarą sudaro mūsų pačių kurti siužetai, dainos, muzika, kostiumai ir net scenografija.  Šis teatras man tarsi terapija, kuri gydo mane nuo visuomenės sopulių, čia pasikraunu pačių šviesiausių minčių, o ir darbas su vaikais, tai žodžiais neapsakomas jausmas! Kaip yra pasakęs K. Stanislavskis, „Jei žemėje yra stebuklų, tai jie vyksta teatre.“

Ar sunku dirbti su vaikais? O gal kaip tik lengviau nei su suaugusiais?

Darbas su vaikais, man yra pramoga, aš be galo myliu tai, ką darau. Kiekvienas jų žvilgsnis, replika - tai tokie tikri ir gyvi dalykai, kurie mane sustabdo akimirkoje. Čia aš būnu pati laimingiausia. 

Vaikas, kaip žiūrovas yra pats tikriausias, jis niekada nesumeluos savo emocijų, tad čia puikiai galiu stebėti save, kaip man sekasi tobulėti, kaip aš augu. Kiekviena pamoka, man atneša daugybę atradimų. Vaikai ateina pas tave pasisemti žinių, dažnai jie patiki tau svarbiausias paslaptis. Taigi, kad juos suprastum, tu turi pats tapti vaiku ir bandyti išjausti visą tai. O man tai vienas malonumas, tad dirbti su vaikais man nėra sunku.

Kokių savybių reikia norint dirbti su vaikais?

Svarbiausios savybės mokant vaikus yra charizma, entuziazmas, kūrybiškumas, smalsumas, žingeidumas ir nuolatinis žinių tobulinimas.

Agne, man atrodo, kad aktorius lyg psichologas, jis gali rasti priėjimą prie bet kokio žmogaus. Ar yra čia tiesos?

Taip, turiu sutikti, kad aktorius gali būti lyg psichologas. Teatre aktoriams tenka sukurti daugybę skirtingų vaidmenų ir išgyventi skirtingų problemų. Kiekvienam vaidmeniui dažnai ieškome prisitaikymo, analizuojame juos, tad dažnai realiame gyvenime galime rasti priėjimą prie įvairiausių žmonių.

Kaip jauteisi atėjus pirmiesiems mokiniams? Ko bijojai? Ar ruošeisi kažkaip ypatingai?

Pirmąjį kartą, kuomet paskelbiau apie teatro pamokas, sulaukiau daugybės skambučių. To aš visai nesitikėjau, pradžioje apie užsiėmimus galvojau atsargiai, maniau, jog jie, galbūt, nebus labai populiarūs. Tačiau viskas įvyko priešingai, surinkau pilną grupę mokinių. 

Pirmajai pamokai ruošiausi lyg rimčiausiam egzaminui, viską apgalvojau nuo pirmos iki paskutinės minutės. Pamenu tą kartą po pamokos, išėjau kaip po labai geros sporto treniruotės. Bet viskas atsipirko su kaupu, mokiniai susirinko patys gabiausi, tad manau, kad abipusiai save realizavome.

Iš kur atsirado "Pombow" aksesuarai? Tai kažkaip susiję su teatru?

„Pombow“ idėja gimė pirmojo karantino laikotarpiu. Tuo metu mane, kaip ir daugelį, buvo apgaubusi nežinomybė. Ypatingai jautriai priėmiau tą faktą, jog kultūra tapo niekam nebereikalinga ir visi spektakliai staiga parado prasmę. Na, o tu, kaip aktorius, tapai niekas.

Tad pradėjau save rinkti iš naujo, pradėjau ieškoti sau gydančios veiklos, kurioje visos juodos mintys paskęstų. Taip atsirado spalvingieji pom pom kamuoliukai kaspinėlio pavidalu. Užvirė kūryba, pamažu savo darbelius pradėjau dovanoti savo mažosioms draugėms, kurių reakcijos buvo pačios gražiausios. Iš aplinkinių sulaukiau teigiamų emocijų, o tai paskatino aktyviau pasinerti į naująjį hobį. 

Vėliau savo gaminiais nusprendžiau pasidalinti socialinių platformų draugų rate. Nepraėjo nei kelios minutės, kai pasipylė užklausos ir užsakymai. Taip, žingsnis po žingsnio, savo hobį paverčiau nauju savo verslu, kurį be galo myliu ir plėtoju. Šiai dienai “Pombow“ jau turi ir savo elektroninę parduotuvę, kurioje galite rasti visus mano darbus.

Aksesuarai žaismingi, išskirtiniai. Dirbi kruopščiai. Ar nekyla minčių, kad galbūt vietoj aktorystės galėtum būti rūbų dizainerė, stilistė?

Ačiū už komplimentus. Tokių minčių, kad aktorystę iškeisti ir jos visiškai atsisakyti tikrai nekyla, bet šias dvi veiklas derinti ir save realizuoti esu pilnai pasiruošusi.

Beje, kalbant apie kitas galimybes. Esi jauna, graži, meniška. Ar neteko gauti pasiūlymų modelio darbui?

Esu sulaukusi pasiūlymų atvykti į modelių agentūras. Tačiau, deja, aš neatitinku standartų, bet to niekada ir nesiekiau. Man patinka būti tokiai, kokia esu, noriu augti savo srityje, kaip menininkė.

Prisimenu, vieną dieną persimetėm keliais žodžiais apie vieną saviugdos knygą. Tai noriu paklausti, ar mėgti skaityti apskritai? Jei taip, kokią literatūrą renkiesi?

Apskritai, negalėčiau pasakyti, kad skaitymas yra mano vienas didžiausių hobių. Tačiau neseniai atradau sau patinkantį žanrą, todėl į knygas šiuo metu esu pasinėrusi žymiai labiau nei prieš metus. Labiausiai man patinka skaityti psichologines, saviugdos knygas bei romanus.

Knygos, kaip ir teatras – tarsi kita tikrovė, ir tu joje puikiai jautiesi. Jei galėtum vienai dienai iš tiesų tapti bet kuo, kas tai būtų?

Niekada apie tai nepagalvojau, bet pirma atėjusi mintis, atėjusi į galvą– paukštis. Norėčiau bent vienai dienai pajausti tą neaprėpiamą dangaus didybę ir laisvę skristi ir keliauti ten, kur tik nori. Iš aukštai stebėti skubančius susirūpinusius žmones, ir nesukti apie nieką galvos. 

Toks tikrai svajingas ir gilus noras. Man nė kiek nekeista, nes tu labai kūrybiška. Ir sparnus tu tikrai turi. Pabaigai norėčiau paklausti, o ko tu palinkėtum skaitytojoms/ams?

Palinkėčiau niekada nebijoti keistis, nebijoti būti mažais vaikais ir ieškoti tų pirmų kartų. Gyvenimas yra per trumpas, kad tiesiog bijotume ir nieko nedarytume, tad nenuleiskim rankų ir pirmyn!