Gimus vaikeliui, dalis moterų jaučiasi pakylėtos, o kitas aplanko tamsių emocijų debesis. Naujausių tyrimų duomenimis, net kas septinta mama išgyvena pogimdyminės depresijos epizodą. Kodėl plačiai paplitusi visuomenės problema daugeliu atvejų lieka nutylėta ir kaip padėti kenčiančiai mamai, pasakoja gydytojas akušeris–ginekologas Mindaugas Balnys.
Apie 50 proc. pogimdyminės depresijos atvejų lieka nenustatyti. Kodėl yra vengiama kreiptis pagalbos?
Dažnai apimtos bejėgiškumo, gėdos ir kaltės jausmų moterys nedrįsta kreiptis pagalbos. Vengiama kreiptis pagalbos dėl įvairių priežasčių: visuomenės ar artimųjų spaudimas, gėda, nepasitikėjimas savimi, baimė neatitikti lūkesčių. Ypač pavojinga vienatvė, beviltiškumas – šie jausmai paskatina atsiskyrimą ir nenorą ieškoti pagalbos. Užsidaręs savyje žmogus pradeda vengti kontakto su kitais, maskuoja savo problemas – net jei tikina, kad viskas gerai. Depresija – klastingas susirgimas, kurį gali būti sunku pastebėti laiku.
Kokie veiksniai lemia šios ligos atsiradimą?
Pogimdyminę depresiją iššaukia drastiški fiziniai ir psichologiniai pokyčiai – hormonų svyravimai, pasikeitęs kūnas, emociniai išgyvenimai, nerimo, nežinomybės jausmas, baimė dėl savo ir vaikelio sveikatos. Tyrimai rodo, jog didesnę riziką susirgti turi moterys, kurių nėštumas ar gimdymas buvo komplikuoti (neišnešiotumas, ilgas gulėjimas ligoninėje, skubus cezario pjūvis, instrumentinis gimdymas ir pan.). Labiau pažeidžiamos ypač jaunos, vienišos, anksčiau susidūrusios su psichologinėmis problemomis, taip pat prievartą išgyvenusios moterys.
Visuomenės stereotipai apie motinystę ir realybės skirtumai deja, taip pat prisideda prie depresijos atsiradimo. Daugelis moterų jaučia didelį spaudimą būti „tobulomis" mamomis, o kai tikrovė nesutampa su šiais lūkesčiais, gali kilti jausmas, kad jos nepakankamai geros motinos. Atsiradęs kaltės, nepilnavertiškumo jausmas gali tapti nepakeliamas ir psichologiškai sugniuždyti žmogų.
Dažnai pogimdymine depresija sergančios moterys ir pačios neatpažįsta, kad joms – depresija. Ligos simptomai gali būti labai individualūs, tačiau svarbu žinoti pagrindinius ženklus ir sutrikimą pastebėti laiku. Sergančioms depresija būdinga prislėgta nuotaika, apatija, kaltės jausmas, fizinis ir emocinis išsekimas, nemiga, apetito stoka, nenoras būti su vaiku, pasikartojančios įkyrios mintys apie vaiko sužalojimą, mirtį ar savižudybę.
Kaip padėti depresija sergančiai mamai?
Sunkų laikotarpį išgyvenančiam žmogui kaip niekad svarbus artimųjų palaikymas ir parama – tiek emocinė, tiek ir fizinė. Artimiesiems svarbu problemą pastebėti, kalbėtis, esant reikalui įsikišti ir suteikti pagalbą kenčiančiai mamai. Patiriant depresijos epizodą itin svarbu palaikyti naują mamą, leisti pailsėti nuo kūdikio priežiūros - paraginkite prasiblaškyti, užsiimti mėgstama veikla, skirti laiko sau. Klausykite mamos poreikių – kartais net paprasčiausia pagalba namuose gali būti reikšminga savijautos gerėjimui.
Jei patiriate pogimdyminę depresiją arba įtariate ligą savo artimajai – nedvejodami kreipkitės pagalbos į šeimos gydytoją ar psichikos sveikatos specialistą, taip pat į emocinę paramą teikiančias organizacijas.
