Praėjusių metų stebuklas

Praėjusių metų Sausio 1-osios rytas.

- Mama, sapnavau labai gražų sapną.
- Apie ką, Urtele?
- Sapnavau gėlytę, o toje gėlytėje buvo mažas leliukas.
- Tikrai labai gražus sapnas.
- Mama, žinok, ten buvo sesė!

Išties tuo metu pilvelyje jau nešiojau maždaug šešių savaičių leliuką, tačiau niekas apie tai dar nežinojo. Tik mudu su vyru turėjome slaptą viltį.

Po keturių savaičių.

Sukinėjuosi virtuvėje, kaip visad “pasipuošusi” naminiu plačiu megztiniu. Staiga pribėga Urtė:
- Mama, koks pilnas tavo pilvas! Gal per daug prisivalgei?
- Gal…
- O gal čia leliukas tavo pilvelyje? - Urtės akys išsiplečia nuo tokios minties. Aš kol kas tyliu, tik niekaip negaliu sulaikyti šypsenos.
- Taip, žinau, kad čia leliukas! Ar taip, mama?
- Na… 
- Taip, leliukas! Tikiu, kad čia leliukas! - pasišokinėdama iš laimės krykštauja Urtė.
- Mama, bet čia stebuklas! Iš kur toks stebuklas? Gal Kalėdų senelis atnešė tą leliuką? Aš negaliu patikėti, koks stebuklas! - Urtelė, švelniai glostydama pilvelį, užbaigia monologą ir lyg niekur nieko nubėga toliau žaisti.
Lieku stovėti virtuvėje ir sumišusi, ir laiminga. Mąstau, iš kur pas vaikus tiek išminties, džiaugsmo, paprastumo, tikėjimo.

Netruko prabėgti kiek mažiau nei devyni mėnesiai ir, kaip Urtė išpranašavo, sulaukėme sesės - mūsų didžiojo 2019 metų stebuklo ?!