Paskutiniu metu man vis kyla klausimas: kur dingsta laikas??? Atrodo tik vakar rašiau blogą, o žiūrėk, šiandien vėl trečiadienis! Ir šiaip paskutiniu metu jaučiuosi "užsisėdėjusi" namie. Sėdėti, aišku, su mano stebukliukais netenka, bet kažkaip matyt jau norisi ir kitokios veiklos :) Tas virimas savo sultyse jau kiek "spaudžia galvelę". Kitavertus, išėjimas į darbą matyt kažkiek romantizuotas man pasidaro nuo nosyčių ir užpakaliukų valymo, valgyti virimo vos ne keturiskart per dieną... :D O jei dar ligelės puola...
Taip ir buvo - kovo 11-ąją pasitikom su pirmuoju ūmiu Urtės laringito priepuoliu. Aišku, naktį. Gerai, kad turėjau el. garintuvą, tad ramindama mažąją, kuri staiga pradėjo kosėti, žiaukčioti ir negalėti įkvėpti, sukomplektavau ir paruošiau kvėpavimui ir garavimui per turbūt 2 sekundes. Jei būčiau turėjusi daugiau rankų dar ir greitąjai turbūt būčiau pasukusi... Bet tas aparatas suveikė stebuklingai. Tad niekur ir nebeskambinau. Dusimo daugiau nebuvo, bet likusią nakties dalį budėjau. Taigi, ilgasis savaitgalis praėjo garuojant ir garuojant. Bet per dvi tris dienas išsveikome visai. Vis pagalvoju, su antru vaiku lengviau - tokių jau buvom patyrę su Roku, aparatą, druskos tirpalo visada po ranka turim. Ir neturi kada per daug nervuotis, nes vyresniajam reikia kartu išmokti eilėraštį, susiūti pirštinės pirštą, žiūrėk ir kelnių kelį vieną, mama, noriu blynų, varškėtukų ir t.t. Kažkaip nespėji įsijausti į mažosios ligą :D
Praėjus ligelei mažajai išlindo pykčio priepuoliai. Neatsimenu tokių su Roku. Neleidi ko paimti - priėjusi pradeda mane mušti su rankom, užsibliauna moteriškai taip ar pažviegia net. Ir jau dabar kokias tris dienas taip. Evoliucija charakterio? Ar liekana po ligos?
Praėjus ligoms atsigavau ir pradėjau judinti pirkimų reikalus :) Tiksliau - nutariau, jog laikas traukti dviračius iš garažo. O dar tiksliau - pradėjau kėdutės ant dviračio Urtei paieškas. Paieškos ilgai netruko - tą pačią dieną kėdutė rasta ir nupirkta.
Kitą dieną tą sezoną jau ir atidarėme. Kaip smagu prasilėkti su visa šeima dviračiais!!! Per žiemą jau buvau ir pamiršusi. Kėdutę pirkau tokią, kur reguliuojasi ir nugarytės, ir kojyčių padėtys, tad Urtė ten jautėsi gerai, šypsojosi ir niekur lipti nenorėjo. 2-3 val. kelionės pabaigoje ramiai sau ir užmigo :) O va aš šiandien jaučiu sezono atidarymo pasekmes - ir tą maudžia, ir aną :D Matyt reikėjo trumpesnį maršrutą rinktis :))))
Tiek nuotykių šiam kartui!
Apsiginklavę prieš laringitą kaip reikiant! Išties baisi liga. Šaunu, kad tokie stiprūs esat ir nepasiduodat prieš ligas. O su dviračiu ir aš jau pasiilgau pralėkti...Tikiuosi savąją dar pavešiu ant bagažinės...😉
Dabar 1 metai ir 4 mėn.
Užsispyrusi ir maniškė labai. Prie kojyčių trepsėjimo reikalaujant jau pripratau 😀
Buna buna tokiu protrukiu ir mums... Sakykit, kiek mergytei
laiko?
Dėkui! Tenka susitvardyti ir susikaupti į gydymą, ypač pirmas dvi tris dienas. Vėliau aš stengiuosi vėl vesti į lauką ir nusiteikti pozityviai 😀 Matyt mano charakteris toks - stengiuosi nepanikuoti, nes tai tik trukdo 😉 O iš įprasto gyvenimo ritmo neleidžia išsukti vyresnėlis ir jo poreikiai 😀
Tiksliai jūs čia įvardinot - damų kaprizai! Tai kaip suprantu - čia įprastas damutės elgesys, ir niekur jis nedings 😀))
Taip gera skaityti jūsų straipsnius 👍 Tokia ramuma, susitvardymas sklinda. Visos bėdos išsprendžiamos, greit ligos nuvejamos ir dar dviračiais prasilėkėt👍