Prašau, akimirka, sustok! Arba kur atvedė 5 metai su geriausiu mokytoju pasaulyje.

Kadangi prisižadėjau sau kartas nuo karto (kaip pavyks) rašyti apie Jonuką ir jo gyvenimo pokyčius ir tobulėjimą, vis tą pažadą prisimenu. Ne dėl savęs, o daugiau dėl Jono. Jam. Bet aišku ir dėl savęs. Kaip sakoma „nereikia visada prisiminti, užtenka niekada nepamiršti“, bet oj ta mūsų atmintis, ji kai kuriuos dalykus pamiršta, o kai užrašai – tai lieka ir tikiuosi kai užaugs, Jonui bus taip pat įdomu sužinoti kažką iš to gyvenimo tarpsnio, iš kurio dažniausiai nieko nepamename.

Jonui tuoj 5 metai, o man visiškas „kostmosas“, nes nesuprantu, kur tas laikas dingo ir kaip jį pristabdyti, nes oj kaip greitai jis auga. Ir dabar turbūt nebe taip svarbu centimetrai ar kilogramai (kurie bet kokiu atveju auga), bet tas didelis žmogus, mažame kūnelyje. 

Kas sekė mūsų gyvenimą nuo Jono atsiradimo, žino – jis niekada nebuvo ir nėra patogus, drąsus, nereikalaujantis vaikas. Nes jis buvo ir yra nuostabiausias vaikas visomis prasmėmis! Jis daugiau negu tai. Tik jam augant supratau tam tikrus dalykus gyvenime, kurie šiuo metu man padeda būti mama: mano vaikas unikalus, jis neturi būti panašus į kažkurį kaimyno, bendradarbio ar draugės vaiką; mano vaikas ne robotas – jis neprivalo elgtis pagal komandas; mano vaikas turi jausmus – ir juos gali reikšti kada tik nori, o ypatingai namuose; mano vaikas neišgyvena (ir pasirodo niekada neišgyveno) jokių krizių – jis tiesiog daugiau ar mažiau reagavo į tam tikrus dalykus vykstančius gyvenime, jis tiesiog jautė ir tai reiškė kaip mokėjo; mano vaikas tai veidrodinis mano atspindys, tad prieš norėdama kažko iš jo, pirmiausia reikalauju iš savęs.

Atsižvelgiant į visas šio meto Lietuvos aktualijas turėjau daug apmąstymu tėvystės tema, pavyzdžiui kas atsitiko tėvams, kurie nenori prisiimti atsakomybės už savo veiksmus? Kas atsitiko tėvams, jei jie nenori tobulėti, nes apskritai nemano kad reikia? Kas atsitiko tėvams, kurie meilę reiškia smurtu? Kas atsitiko tėvams, kurie vaikų nelaiko žmonėmis? Niekas juk nevyksta be priežasties.

Jonas: Mamyte, kodėl tu tokia liūdna? Kas nutiko?

Aš: Liūdžiu dėl vieno berniuko, kuris yra labai nelaimingas, nes jį labai skriaudžia.

Jonas: O tai kodėl jis vaikšto vienas? Negalima vaikščioti vakarais vieniems vaikams, nes chuliganai tada ir nuskriaudžia.

-----------------------------------------

Jonas: Mamyte, kodėl ta teta taip šaukia ant to vaiko? Pažiūrėk jis verkia. Gal jam skauda? Kodėl ji negali pasakyti gražiai?

Aš: ... Jonukai, jei kada mes su tėčiu nesusivaldysim, tu būtinai pasakyk, kad mes negražiai kalbam ir kad taip negalima.

Jonas: O jūs ir atsiprašysit, kaip ir aš?

Aš: Būtinai. Taip elgtis negalima, bet visi kartais nepagalvojam ir padarom taip, kaip nenorėtume, todėl reikia atsiprašyti ir stengtis taip nebesielgti.

--------------------------------------

Aš: Jonai, o tu jautiesi laimingas namuose?

Jonas: Taip.

Aš: O kas tave daro laimingą? Kodėl tu laimingas?

Jonas: Nes esu su tavim ir tėčiu kartu.

----------------------------------------

Aš: Myliu tave Jonai ir visada mylėsiu. Piktą, linksmą, liūdną, burbuliuojantį, rimtą, ramų ir visokį visokiausią.

Jonas: :) tai kaip tu mane mylėsi, kai aš būsiu piktas ir pavyzdžiui tau negražiai ką pasakysiu? Mylėjai net tada, kai trenkiau tau?

Aš: Aš tada labai liūdžiu ir visada liūdėsiu, jei mane ar kitus skriausi būdamas piktas, bet vis tiek nenustosiu tavęs mylėti.

Jonas: Atsiprašau mamyte už tai kad trenkiau. Pasistengsiu susivaldyti kai pykstu.

----------------------------------------------

Čia yra kelios nuotrupos iš mūsų neišsemiamų ir labai dažnų pokalbių apie gyvenimą. Tai yra pats geriausias šio amžiaus tarpsnio dalykas. Jonas labai jautrus, mato pasaulį kaip labai gražų, viską bando paaiškinti, nes juk atrodo kad viskas yra paprastai paaiškinama. O gražiausias dalykas yra nuoširdumas ir jausmų parodymas. Vieną akimirką mes pykstamės, nes Jonas nesilaikė žodžio, abu pasipūtę sėdim ir laukiam, kuris nusiles, o jis ima, apsikabina ir sako „Atsiprašau mamyte, myliu tave iki mėnulio ir atgal, nesipykim. Siūlau tokį planą...“.

Tai laikotarpis, kai aš matau savo vaiką kaip sau lygų žmogų, iš kurio požiūrio dar reikėtų net ir mums tėvams pasimokyti. Taigi ir nuoširdžiai nesuprantu, kodėl turėčiau elgtis su juo kitaip, nei su sau lygiu žmogumi. Aš nesielgsiu su juo kaip su 30mečiu, bet gerbiu jį, kaip eilinį 30metį. Aš nereikalauju iš jo kaip iš 30mečio, bet leidžiu jam reikšti jausmus ir norus, kaip 30mečiui. Ir nenaudoju žodyno ar išsireiškimų, kaip su 30mečiu, bet kalbuosi taip pat atvirai ir pagarbiai kaip su 30mečiu.

Ir jei įdomu, aš tikrai nebuvau tokio mąstymo kai man buvo 20. Kas pasikeitė? Aš supratau, kad nesu tobula ir kad noriu tapti geresnė ir geresniu pavyzdžiu Jonui, nes tik pavyzdys gali kažko išmokyti. 

Tobulėkit patys ir vaikai tobulės kartu.

Linkėjimai nuo voveriuko ir šeimos :)