Šiandien Dienos herojaus rubrikoje svečiuojasi dviejų vaikučių - Jos Šviesybės ir Jos Didenybės - mama, psichologė Vika Aniulienė, kuri surado Mamyčių klubą prieš porą metų ir jau tiek laiko mums padeda įvairiais patarimais. Pasitikime!
Vis delsiau, atidėliojau, bet, matyt, reikia atnaujint informaciją. Kažkaip laikas bėga, o apie save kalbėt vis sunkiau ir sunkiau tampa.
Kas aš esu? Pirmiausiai esu mama, žmona, dar esu konsultuojanti psichologė, kartais fotografė, kartais veislyno savininkė, bet apie viską nuo pradžių...
Mano šeima:
Vyras (su juo pažįstami maždaug 15 metų, susituokę - 7 metus).
Du pipirai: Aronas (arba Jo Šviesybė 6 m.) ir Jokūbas (Jo Didenybė 3 m.) Jo Šviesybė labai protingas, bet viskas būna taip, kaip nori Jo Didenybė. Tuo viskas ir pasakyta.
Pati esu labai aktyvus žmogus, viskuo duomiuosi, nepatinka sėdėti vietoj, norisi vis judėt ir judėti. Paskutiniu metu esu susidomėjusi fotografija, fotografuoju krikštynas, naujagimius ir vaikus.
Taip pat turiu Niūfaundlendo veislės kalytę ir esu įsteigusi veislyną "Iš Naujos Salos", žodžiu, veiklos netrūksta, kartais atrodo labai protingi kažkada skaityti žodžiai, jog žmogaus gyvenimas iš tiesų yra per trumpas vienai profesijai.
Kalbant apie profesiją...PSICHOLOGIJA pasirinkta visiškai atsitiktinai, bet nieko kito neįsivaizduoju dirbant, kalbant apie savo darbą, man burnoj seilės susikaupia, esu laimingas žmogus, nes esu įsimylėjusi savo darbą ir savo profesiją, kiekvieną dieną su meile keliuosi ir važiuoju į darbą, lygiai taip pat kiekvieną vakarą su meile grįžtu namo...
Šiuo metu dirbu su vienu ES projektu: bedarbių integracija į darbo rinką, teikiu psichologines konsultacijas. Taip pat ruošiu kelis grupinės terapijos projektus: svorio reguliavimo suaugusiems projektą ir projektą paauglių savivertės ugdymui.
Kartais tikrai susimąstau, kad esu be galo laiminga ir kartais net baisu pasidaro tos laimės, bet aš manau, kad mano laimė ypatinga tik tuo, jog aš ją pastebiu ir sugebu pasitenkint tuo, kas vyksta šiandien.
Vika Aniulienė
vika.aniuliene@gmail.com
Mob. 8 654 49445
Tad klauskite psichologės Vikos visko, kas jums "ant širdies", ką norėtumėte daugiau sužinoti.
RYTOJ Dienos heroje bus - GIEDRĖ (giedra)!
o labai sudėtinga tą šimtalapį kepti? Aš 2 skonių ragavus, bet pasižiūrėjus, kaip jis atrodo, ranka nekyla bandyt pradėt kepti 😀 Atrodo misija neįmanoma 😀
Giedra> taip, idealiausiu atveju paliekama. Blogiausiu atveju- gyveni tom problemom ir užmigt negali... Bet visada, nepriklausomai nuo to kaip paveikia problemos įdomu kaip sekasi žmogui susidorot su bėdom.
LAba diena, atsiprasau iskart jei kartosiuos, bet man visad buvo idomu, ar tokios profesijos zmones, grize namo gali ramiai uzmigti, kai per diena, na svelniai tariant, uzkraunamos svetimos bedos ant galvos? Ar tiesiog viskas kas susije su darbu, paliekama darbo kabinete?
važiavom iki Rygos po to kelemes keltu, po to masina 12 dienu ~ 4000 km.
Gaminimas vienas iš pomėgių: tuno šalotos, meksikietiškos salotos, patys rūkinam žuvį, labiau gaminu mėsiškus patiekalus, kažkaip taip išeina, švenčių proga kepu šimtalapį ir darau Napalioną. Vakar gavau priekaištą iš vyro , kad sausainių nekepu, bet nežinau jokio gero paprasto receptėlio, malonu būtų jei kas pasidalintų...
Tikiu 😀 Mes šiemet visi 4 važiavom į Šveicariją, kuri savo gamta labai panaši į Norvegiją ( aš joje nebuvus, bet kas amtė foto, sakė, kad sunku atskirti). O visą kelią važiavot auto, ar rinkotės maršrutą kombinuotą su keltu?
Ar megstat gaminti? Gal turit savo kokį išskirtinį receptą?
Beprotiškai, turbūt įsimintiniausia kelionė, paskutinė- Norvegija. Keliavom dvi šeimos, organizavau visą kelionę aš pati ir viskas pavyko!!!! (kas retai būna) Puiki kompanija, įspūdžiai ir nepakartojamo grožio šalis. Jei Dievas yra, jis sėdi kažkur Norvegijos fiorduose 😀
Ar mėgstate keliauti? Jei taip, kokia įsimintiniausia išvyka?
Oodetaa> Jūsų geras skonis- gražų vardą vaikiui išrinkot 😀
mano sūnus taipogi Jokūbas 😀
Aroną- susapnavau, o Jokūbas savaime "gimė", abudu turi po antrą vardą ir abiejų antras vardas kaip tėčio- Petras .
Kaip rinkote vaikams vardus?
oodetaa> dažniausiai šunys, kurie gyvena namuose turi visai kitokį kvapą, nes reikia pripažint ir prižiūrimi visai kitaip. Esu šventai įsitikinus, kad plaukų niekaip išnaikint nepavyktų, guodžia tik tai, kad esu girdėjus, kad su trumpaplaukiais daug baisiau... tikiuosi taip ir yra 😃
Riesutelis66 > susitaikyt su netektim, DAUG kalbėtis ir įgyvendinti savo norus, vyt blogus prisiminimus šalin.
va va, mūsiškis kaip lordas gyvena namuose, turi tik vieną draudimą- nelipa į lovą ir ant sofų, o visur kitur karaliauja kaip pilnatiesis šeimos narys 😀 Vyras tik iššukuoja kartą per savaitę, bet to nepakanka.. okvapo kažkaip nejaučiu, jis šunim nesmirdi 😀
Sveika 😀 ka patartum merginoms isgyvenusioms kudikelio mirti ir norincioms vel pastoti?
Na, taip šuns plaukai reikalauja kantrybės, bet galiausiai vis tiek tenka su jais susitaikyt, nes jų sukontroliuoti neįmanoma. laimei mūsiškė gyvena voljere, mano vyras norėtų namuose augint, bet būtent dėl plaukų, kvapo nenusileidžiu jam, nes turiu tokią nuojautą, kad viskas užgriūtų mano pečius 😀
ooodetaa > čia tiems, kurie turi pakankamai noro (motyvacijos) keistis, ir kuriu KMI rodo, kad gyvenimo būdas reikalauja permainų 😀 daugiau sveikos gyvensenos principais paremtas dalykas nei fanatišku noru sukūsti
Ir kaip kovojat su šuns plaukais? Aš turiu auksaspalvį retriverį, tai kartais ištinka nervinės krizės, nes nebegaliu- visur vien jo šviesūs plaukai. Pastebėjau, kad vienas draugas pas mus nieko nebevalgo, vėliau išsiauškinau priežastį- kažkada rado šuns plauką.
Minėjot, jog rengiat svorio reguliavimo suaugusiems projektą. Gal galite pasidalinti plačiau? tai bus skirta kokiems žmonėms- tiems, kruie tikrai turi antsvorį, ar tiems, kuriems atrodo, kad jie stori, nors iš tikro yra normalūs?
Mūsų istorijoj nieko ypatingai įdomaus, tiesiog kartu augome ir užaugome, o užaugę nusprendėm toliau augti kartu 😀