Atsakingos tėvystės terminas ir jo samprata į mano galvoseną atėjo tuomet, kai dar laukiausi. Tąkart vienintelį ir pirmą kartą dalyvavau turbūt didžiumai tėvų pažįstamo gydytojo R. Šemetos paskaitoje, per kurią atsakingos tėvystės fenomenas ir buvo aiškinamas bei apie jį diskutuojama. Kažkodėl iki dabar (turbūt tai tos paskaitos įtaka) (ne)atsakinga tėvystė pirmiausiai man kelia (ne)planuoto nėštumo asociacijas. Ir tos paskaitos metu gydytojas labai akcentavo kaip mūsų šalyje dažnai gimsta neplanuoti vaikai ir kaip tai negerai.
Pagalvojus, ar tikrai visada neplanuotas vaiko gimimas yra neatsakingos tėvystės apraiška? Dvejočiau, abejočiau, ginčyčiausi ir turbūt rasčiau tvirtų argumentų, kad net neplanuotai susilaukę vaikų tėvai visgi gali elgtis atsakingai arba gali pradėti mokytis ir išmokti būti atsakingais vardan savo vaikų. Atsakinga tėvystė apima daugybę niuansų. O su (ne)planuotu nėštumu būna visaip. Štai, kad ir anądien mano išgirstas dviejų moterų pokalbis. Abi moterys pastojo neplanuotai praėjus trumpam laikotarpiui po pirmojo vaiko gimimo, bet kai viena jų nusistebėjo, kad ir kitoji neplanuotai pastojo, šioji tik paatviravo, kad, na, kaip čia, neplanuotai planuotai…
Kitas mano kartas paskatinęs dar labiau pasigilinti į atsakingą tėvystę, tai mano rankose atsidūrusi J. Bortkevičienės knyga „Atsakinga tėvystė. Kelias į darnius tėvų ir vaikų santykius.“. Knygos turinys apima tėvams aktualias temas, susijusias su vaiko pykčio valdymo būdais, priežastimis kodėl vaikai manipuliuoja ir kokiais būdais tai daro, tinkamiausiomis drausminimo priemonėmis. Skaitytojai knygoje gali atrasti atsakymus į tokius klausimus kaip kad: Kaip palengvinti vaiko adaptaciją darželyje? Kaip pasiruošti sutikti naują šeimos narį? Kaip skatinti brolių ir seserų bendravimą? ir t.t.
Nuo pat pirmųjų knygos puslapių, tiesa, kaip ir pati knygos autorė prisipažįsta, pasijutau dėkinga savo pirmagimei dukrai, kuri yra mano pirmoji mokytoja vaikų auginimo srityje. Turbūt ne viena jūsų, turinčių daugiau nei vieną vaiką, dar labiau suprantate, kiek daug nusipelnė jūsų pirmagimiai vaikai mokydami jus būti atsakingais tėvais pirmąkart ir formuoti gerus atsakingos tėvystės įgūdžius.
Artėja metas, kai savo dukrą turėsime išleisti į darželį, todėl knygoje su didžiuliu susidomėjimu perskaičiau skyrių apie adaptaciją darželyje. Iš visos skaitant skyrių gautos informacijos sau atmintyje pasilikau teiginį-taisyklę: „<...> vaikus auklėja tėvai, o auklėtojos tik ugdo <...>“. Tik kodėl auklėtojų profesija – auklėtoja, o ne ugdytoja? Čia tik tarp kitko…
Pagrindinis argumentas, kodėl man patiko ši knyga ir kodėl jums rekomenduoju ją skaityti – tai gyvenimiški pavyzdžiai-situacijos, kuriais apipavidalinama knygoje dėstoma teorinė informacija. Ir tos situacijos ne tik iš vaikų elgesio perspektyvos, bet ir mūsų, suaugusiųjų, išmintingų (kad ir ne visada) tėvų. Autorė vaiko elgesiui paaiškinti pateikdama suaugusio žmogaus elgesio analogiją puikiai įrodo, kad taikydami elgesio prieš savo vaiką modelį, tėvai turėtų gerai pagalvoti, ar tokiomis aplinkybėmis suaugusiųjų perspektyvoje tėvai norėtų kad kas kitas su jais pačiais taip elgtųsi. Atsakingai tėvystei reikalinga meilė, atsakomybė, kantrybė, tėvų laikas ir dėmesys savo vaikams bei bandymai suprasti savo vaikus.
Kokią knygą ar straipsnį vaikų auklėjimo tema pasiūlytumėte jūs?
