Rūta Lukoševičiūtė: „Motinystė - tai naujos Rūtos gimimas“

Dainų autorė, žurnalistė, TV laidų vedėja Rūta Lukoševičiūtė – pažįstama ir jaunam, ir senam. Gero humoro jausmo nestokojanti moteris sugeba su šypsena į pasaulį žvelgti pačiomis įvairiausiomis situacijomis. Net ir tada, kai namuose savo tvarką bando įvesti ketverių dukrytė - Lėja Kornelija.

Rūtele, su kuo jums siejasi motinystė?
Man motinystė – tai nepaprastai didelė atsakomybė už mažą gyvybę, atkeliavusią į šį pasaulį. Dar ji man siejasi su manęs, kaip žmogaus, transformavimusi į mamą. Tai ir kiti įpročiai, ir gebėjimas per itin trumpą laiką atlikti „degančius“ darbus, kad galėtumei vakare ramiai pabūti su dukryte. Žodžiu, motinystė – tai naujos Rūtos Lukoševičiūtės gimimas. Ir tai sakau labai rimtai...

Moteris, tapusi mama, išmoksta būti labai organizuota, visur suspėti, viską padaryti tinkamai ir greitai. Jūs ne tik mama, bet ir aktyviai dirbanti moteris. Motinystė jus išmokė viską tarpusavyje suderinti?
Tikrau taip. Dabar dvi savaites buvau be savo šeimos – pati nustebau, kad nuveikiau gerokai mažiau, nei būdama kartu. Nors kartais pagalvodavau, kad, tikriausiai, nuveikčiau daugiau, jei grįžčiau į tuos laikus, kai buvau viena. Bet, pasirodo, tai netiesa. Motinystė išmoko viską daryti kokybiškai ir žaibišku greičiu.

Rūta, pakalbėkite apie jūsų dukrytę Lėją Korneliją. Kokia ji yra? Kokias charakterio savybes pastebite?
Mūsų (Lėjos Kornelijos tėtis ir Rūtos gyvenimo draugas – Alvidas Kavaliauskas – red.past.) dukrytė nepaprastai smagi, protinga, sugeba greitai orientuotis įvairiose situacijose. Ji jautri, pastebi nuotaikų kaitas, paklausia, kodėl liūdžiu, jei jai taip pasirodo. Mėgsta pajuokauti, palinksminti, išsako savo nuomonę aprangos, stiliaus klausimais. Pavyzdžiui, grįžusi namo po „Žaliosios enciklopedijos“ filmavimų, pirmiausiai išklausau, kaip šį kartą atrodžiau: trūko didesnių sagų, ryškesnių spalvų... arba: „raudonas švarkelis tau labai tinka“. Žodžiu, Lėja – super duper mergina!

Galbūt jau pastebit tam tikrus jos talentus?
Lėja mėgsta šokti.Pastebėjau, kad dėliojant žodžius, ima ieškoti rimo – manau, kad kažkada tikrai rašys eiles. Taip pat puikiai intonuoja dainuodama. Mergaitė kupina energijos, kurią išlieja važinėdama dviračiu – o tai jau sportiškumas. O namie, kaip mama, mėgsta tvarkytis. Žodžiu, iš jos bus ŽMOGUS. O tai ir yra svarbiausia.

Lėjos amžius, turbūt, kiek kaprizingas – norisi įvairių žaislų, kuo daugiau išvysti, pamatyti. Kaip kovojas su kaprizais ir kaip nustatot ribas?
Gal atrodys keista, bet Lėja neturi kaprizų. Jai ne kartą esu sakiusi, kad žaislai, kaip ir kiti daiktai, kurių, galbūt, šią sekundę norisi, kainuoja pinigus, kurie sunkiai uždirbami. Todėl, kaip ji pati sako, ateiname į žaislų parduotuvę „tik pasižiūrėti“ ir jei kažkas labai patinka, tuomet galvojame, ar čia bus gimtadieniui, ar rašysime laišką Kalėdų seniui. Kol kas Lėja visiškai sukalbama mergaitė.

Šiaip manau, kad svarbiausia yra ne ribas nustatinėti, o kalbėti su vaiku – kuo daugiau ji žinos apie suaugusiųjų veiklą, tuo geriau.

Pritariat, kad vaikas – tai mažas suaugęs?
Manau, kad tai net daugiau nei suaugęs. Mums, suaugusiems, sudėtingus klausimus, regis, išsprendžia akimirksniu. Paprastai ir lengvai.

Esat atpažįstamas žmogus - kaip mažylė reaguoja, matydama jus TV ekrane?
Iš pat pradžių, matydama mane TV ekrane, ji susigraudindavo. Dabar, jei vyksta koks koncertas, kuriame aš nedalyvauju, klausia, kodėl manęs ten nėra. Šiaip ji mėgsta kartu su manimi į „Žaliosios enciklopedijos“ tiesioginį eterį nuvažiuoti. Filmavimo metu ramiai sėdi ir laukia, kol mama baigs darbą.

Turbūt ne man vienai pasidarė smalsu, o kodėl susigraudindavo mažoji?
Sunku pasakyti – gal būdavo keista, kaip mama į tokią nedidelę dėžę telpa? (juokiasi). Kol, matyt, nesuvokė, kad televizorius yra televizorius, namai yra namai, o mama – mama.

Rūta, na, tarp mūsų mamyčių – kokios mamos pareigos „veda iš proto“?
Iš proto vesdavo ne mamos pareigos, o Lėjos ligos. Atrodo, tik kas, - ir vėl serga. Prieš ligas atrodai tokia bejėgė... Ir norisi pagelbėti, ir ne visada pavyksta. O daugiau tokių pareigų, dėl kurių pamestum galvą, nėra.

Su laiku, turbūt, išmokote išlikti rami net ir sudėtingose situacijose, tiesa?
Mūsų sąjungoje, jei taip galėčiau pavadinti mano ir draugo kuriamus santykius, kritinėse situacijose aš sugebu suimti save į rankas ir priimti svarbų sprendimą. O kai situavija yra kasdieninė, galiu labiau pasimesti nei tada, kai būna rimtas nutikimas ir tada ima vadovauti Lėjos tėtis. Mes vienas kitą papildome.

Prakalbot apie sąjungą... Tai kada gi suskambės vestuvių varpai, Rūtele?
Na, Lėja sakė: „Kai lauksiesi antro vaikelio, prašom ištekėti, nes vaikai turi gimti santuokoje“. Tai štai ir atsakymas (juokiasi).

O... Tada normalus kitas klausimas – kada gi tas šeimos pagausėjimas?
O čia klausimas, į kurį aš atsakymo neturiu (šypteli Rūta baigdama pokalbį). 

Mielosios skaitytojos, labai džiaugiuosi, kad skaitote specialiai jums paruoštus interviu, komentuojate ir rašote savo nuomonę ne tik po straipsniais, bet ir el.paštu. Primenu, kad susisiekti su manimi galite adresu: gerda.morozoviene@gmail.com