Stebuklų metas, arba ką spėjau iki Naujųjų

Sakoma, kad Šv. Kalėdos – stebuklų metas. Sava patirtimi teko įsitikinti, kad tai tikrų tikriausia tiesa, mat 2013-ųjų metų kalėdiniai palinkėjimai, adresuoti mudviem su vyru, išsipildė su kaupu – visi 2014-ieji metai mums buvo išskirtinai stebuklingi. Iš pradžių Mėlynasis (o pagal kinų kalendorių – Medinis) arklys atjodino nuostabiausią žinią, kad pats Dangus siunčia mums mažą angelėlį; paskui, neabejotinai savojo penkių mėnesių paširduko padedama, pasiekiau tai, ko siekiau visą dešimtį metų; vėliau, kaitrų vidurvasarį, mūsų gyvenimą perprasmino tyriausias sūnelio gimimo stebuklas; galiausiai – visiškai kitaip išgyvenu vienų gražiausių metų švenčių akimirkas. Kitaip, nes dar niekada neteko patirti mažais pirštukais nutapšento, skaidraus krykštavimo nusodrinto bei energingų kojyčių nučiūžinto šv. Kalėdų ryto. Kitaip, nes Kūčių vakarą pirmą kartą teko sėstis prie didelio, keturių kartų apsupto stalo. Kitaip, nes pirmą kartą taip stipriai jaučiu, kad gyvenu labiau ne dėl savęs, o dėl kitų – pirmiausia dėl savojo angeliuko, kad esu vertinga tiek, kiek atiduodu Jam savęs ir savo laiko. Todėl tokių pažadų, kuriuos surašiau prieššventiniame, lapkričio 26 dienos bloge, anksčiau niekada nebūčiau davusi. Anksčiau vargiai būčiau atradusi laiko ir išdrįsusi kurpti dovanas savomis rankomis. Nepasakyčiau, kad dabar to laiko sklidina, bet turbūt ne veltui sakoma, kad vaikai užaugina sparnus, tad ryžtiesi išbandyti tai, ko anksčiau niekada nesi bandęs, be to, nebegaila nugvelbti vieną kitą poilsio akimirką ir vien tik tam, kad nudžiugintum savo mažytį. Taigi prieššventinių pažadų pildymo rezultatas – pirmasis šventinis kraitelis JAM, mano angeliukui, ir JIEMS – giminaičių bei draugų vaikams. Priminsiu, kad pieš šventes buvau žadėjusi:

1) baigti megzti liemenę sūneliui;

2) sutvarkyti vestuvinių nuotraukų albumą;

3) pagaminti bent vieną dovanėlę savomis rankomis, o būtent – dar niekad nebandytu dekupažo stiliumi;

4) apsilankyti grožio salone.

Pirmiausia ėmiausi realizuoti trečiąjį pažadą, nes išbandyti naujoves man visada įdomiausia. Dekupažo technika labai įtraukė (iki šiol lankydamasi parduotuvėse nejučia imu dairytis servetėlių...), bet ji ne tokia paprasta, kaip iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti. Ne kartą teko lupti susiraukšlėjusias servetėles (iki šiol nemoku priklijuoti didelio servetėlių ploto taip, kad nesusiraukšlėtų), perdažyti pavienes vietas, nes kai kurios servetėlės dažydavo (!) arba apgailėtinai sulipdavo dėžučių dangteliai (turbūt per daug lako ar dažų pritepdavau?..). Na, kaip ir visiems pradžiamoksliams, žengti pirmuosius žingsnius tikrai nebuvo lengva, bet šiokį tokį rezultatą galiu pademonstruoti:

- pati pirmoji mano dekupažuota dėžutė, kuri naudojama Antanuko dokumentams dėti:

- viena iš dežučių, specialiai darytų kaip dovanėlė giminaičių mergytei:

Be dėžučių, dekupažavau kelis Antanuko žaisliukus:

Taip pat įvairias kalėdinių dovanėlių pakuočių detales:

Susipažinusi su dekupažo technika, pagalvojau, kad visai gražu būtų dekupažuoti ir mudviejų su vyru vestuvinį albumą. Labai apsidžiaugiau, kad kadais nusprendžiau išsaugoti servetėles, kuriomis dekoravome savo vestuvių stalą. Tie patys ornamentai dabar puošia ir mūsų vestuvių albumą. Štai rezultatas – sutvarkytas albumas bei išpildytas antrasis pažadas:

Vėlyvais vakarais iš lėto išpildžiau tai, ką buvau prisižadėjusi pirmuoju savo pažadu: užbaigiau liemenę sūneliui. Turiu prisipažinti, kad mezgimas visada man buvo nemenkas iššūkis: įspūdingu mezginių kraičiu tikrai negaliu pasigirti, o ir mezgimo raštai bei drabužių modeliai, kuriuos sugebu sukurpti, pernelyg elementarūs. Kaip ten bebūtų, šį bei tą numegzti savomis rankomis visada smagu. Liemenės norėjosi šiek tiek žaismingesnės, bet išėjo kaip išėjo... Geriausiai rezultatą gali pademonstruoti pats liemenės savininkas:

Pirmojo pažado pildymas pažadino norą dar ką nors numegzti savo mažiukui, taigi išsitraukiau giliai nukištus nėrimo reikmenis. Pirmą kartą pabandžiau nunerti žaisliuką. Rezultatas – nertas zuikis su Antanuko vardo inicialu:

Na, o ketvirtasis pažadas vis dar laukia išpildymo. Taip jau susiklostė, kad į gražinimosi namus keliausiu paskutinę šių metų dieną, t.y. rytoj, taigi Naujuosius metus galėsiu pasitikti kaip ir priklauso – susitvarkiusi :-)

Baigiant norėtųsi parašyti naujametį palinkėjimą. Mąsčiau, kaip savo palinkėjimą galėčiau susieti su ateinančių metų simboliu - ožka, tik, žiūriu, ne taip lengva tai padaryti, – mintyse pirmiausia iškyla nemažai neigiamų, ožkai paprastai priskiriamų savybių... Vis dėlto 2015-aisiais, Žaliosios Medinės Ožkos metais, Mamyčių klubo redaktorėms ir visoms mamytėms bei jų šeimynoms linkiu, kad nestokotumėt: