Tas slaptingas mylimų Kalėdų laukimas

Antrus metus iš eilės Kalėdų laukimas man kitoks: be bereikalingo skubesio ir iš proto varančios įtampos, kad iki Naujųjų turiu baigti šį, tą, aną, ir dar tą (o taip, dar ir tą!), be stumdymosi prekybos centruose, norint nupirkti blizgantį niekutį artimiesiems pradžiuginti, – be daug ko, kas neretai prislopina didžiųjų metų švenčių esmę ir paslaptingumą. Antrus metus iš eilės dienas iki Šv. Kalėdų skaičiuoju akimirkomis, kurias nuskaidrina plati retadantė mažylio šypsena ar veidą tapšnojantys šlapi pirštukai, kurias įprasmina neįkainojamas laikas su šeima ir kuriomis mėgaujuosi atgaivintu rankdarbiavimo malonumu, turinčiu viltį pradžiuginti tuos, kam tie, kad ir ne patys tobuliausi rankdarbiai skiriami. Šiųmečiu Advento laikotarpiu, kaip niekad, ilgiuosi žmogiškojo ryšio su žmonėmis ir visaip bandau jį stiprinti: įvairia forma prisimenu tuos, kuriuos primiršau ar kurie galbūt mane pamiršo, stengiuosi išnaudoti progas padovanoti teigiamų emocijų, kad ir kaip banaliai tai beskambėtų... Per pastarąsias porą adventinių savaičių vyras turėjo kelis renginius, tad pagalvojome, kad jo vadovaujamų kolektyvų nariams už dalyvavimą renginiuose padėkosime kitaip nei įprastai, – maža saldžia staigmenėle su žodeliu „Ačiū“:

Na, tikrai maža smulkmena, bet kaip gera mainais sulaukti šypsenos...

Ruošdama kalėdines dovanas, taip pat stengiuosi padovanoti dalelę savęs, savo dėmesio, todėl šiais metais dovanos draugams ir artimiesiems išskirtinai rankų darbo pritaikant mano pamėgtas dekupažo ir skrebinimo technikas; na, o jei ir ne visai savomis rankomis pagamintos, tai bent kitoniškiau pakuojamos:

Prie dovanų kūrimo prisideda ir mažasis Antanas: ant baltų lapų dėliojome jo delniukų atspaudus, iškirpę tvirtinome juos prie veltinio gabalėlių, iš kurių gaminome eglutes-žaisliukus seneliams ir Antano krikšto tėveliams:

O koks gi Kalėdų laukimas be kalėdinių dekoracijų gaminimo? Kažkaip labai daug ir ypatingai namų nepuošiu, nors Antanui augant, tikiu, dekoracijų rasis vis daugiau ir daugiau... Kol kas esu pagaminusi kalėdinę girliandą iš veltinio medžiagos ir veltų burbuliukų:

Šį girlianda taps savotiška palinkėjimų girlianda, nes į kojinaites pridėsiu lapelių su palinkėjimais: kiekvienas, aplankęs mus per šventes, galės išsitraukti po palinkėjimą nuo mūsų šeimos.

Kol dar kalėdinė eglutė nepapuošta, Antanukas turi „išmaniąją“ eglutę, kuri yra smagus užduočių rinkinukas mažajam:

Kalėdinę eglutę tradiciškai puošiame Kūčių dieną. Visada dabiname tikrą eglutę, įsodintą vazonėlyje (mm, tas įstabus tikros eglės kvapas, atvilnijantis net iš vaikystės...), paskui, po švenčių, eglutes persodiname sode, o pernai savo eglutę paprašyti padovanojome parapijos klebonui, ir šiemet ji tebežaliuoja parapijos bažnyčios šventoriuje.

Pasipuošėme ir kieme po langais esantį gėlių darželį: aplink viržius pridėliojau kankorėžių ir iš eglės bei pušų šakų sukurpiau kalėdines puokštes, kurias papuošiau veltais raudonais kamuoliukais, atlikusiais nuo girliandos:

Šiais metais miesto dalyje, kurioje gyvename, pirmą kartą bus puošiama rajono eglutė: nusprendėme ir mes prisidėti prie bendruomenės iniciatyvos ir padovanoti rajono eglutei rankų darbo žaisliukų:

Na, ir paskutinė, bet ne mažiau svarbi Šv. Kalėdų sudedamoji dalis – šventinis stalas. Antrus metus iš eilės Kūčių vakarienę ir kalėdinius pietus rengsime savo namuose. Tradiciškai šventinį stalą puošime smulkiu šienu ir eglės šakelėmis, o susėdę prie stalo pirmiausia laušime kalėdaičius, vaišinsimės sausais ir užmerktais aguonų piene kūčiukais, virtais kviečiais, silkės, grybų, raugintų kopūstų patiekalais, o Šv. Kalėdų dienai bandysiu padaryti kiek sveikesnį desertą – nekeptą žalios citrinos tortą:

Tikiuosi, pavyks, o jei ir ne, šventinis brangiausių žmonių klegesys ne ką prasčiau nusaldins mudviejų su vyru širdis...

GRAŽAUS LIKUSIO ŠV. KALĖDŲ LAUKIMO!