Rojus auga nuolatos turėdamas savo ir tėčio laiką į kurį stengiuosi nekišti nosies. Jis yra berniukas ir natūralu, kad noriu jog jie turėtų savo laiką.
Šiuo metu rašau turėdama aukštą temperatūrą ir visiškai priklausoma nuo vyro. Tad iš pašalinės galiu stebėti, kaip puikiai ir gražiai jie gali būti kartu be manęs ir tuo pačiu dar pasirūpinti manimi.
Aš nehiperbolizuoju. Tikrai, visi turim kažkokių minusų ir ydų, bet matydama savo gyvenimo žmogų ir jo rūpestį vaiku, galiu tik viešai pagirti.
Mane žavi tos nuo gimimo susikurtos rutinos ir jų laikas dviese. Galiu ant pirštų suskaičiuoti kiek kartų man teko maudyti Rojų. Visa tai jie daro dviese. Tuo metu turiu geras 20 minučių sau. Smagi, kad po dienos darbų, jis skuba apkabinti sūnų, o ne pažiūrėti TV. Ir vėl aš galiu arba ramiai sau laiką skirti, arba tiesiog einu ruošti vakarienę. Savaitgaliais iš viso dažnai būna, kad jie apsirengia ir dviese į lauką eina. Ir vėl galiu daryti ką aš noriu.
Vaiko auginimas yra mūsų abiejų atsakomybė. Ir aš džiaugiuosi, kad šalia turiu žmogų su tokiu pat požiūriu. Džiaugiuosi, kad nėra vengiama tos atsakomybės mūsų šeimoje.
O pas jus tėtis su mažuoju žmogumi turi savų ritualų?
Photo by:Raimonda Bali Photography
