Šiais laikais tradicijos – labai sąlyginis dalykas. Daugiau laikomasi savo pačių susikurtų tradicijų nei paisoma senųjų papročių. Belaukiant didžiausių metų švenčių kai kuriems tradicija tampa pasikabinti kalėdinę kojinę ar įsigyti Advento kalendorių, kiti laikosi senų papročių, puošia eglutes Kūčių vakarą, o ant stalo griežtai normuoja patiekalų skaičių. Dar kiti susikuria savas tradicijas, skiria dieną dekoracijų gamybai ar skambučiams visiems draugams.
Visada smalsu žvilgtelti į kito namus, sužinoti, kaip Kalėdoms ruošiasi žymūs žmonės. Šįkart namų duris praveria ir tradicijomis dalijasi vaikų knygų autoriai ir iliustruotojai.
Dailininkės Linos Eitmantytės-Valužienės tradiciją perėmė dukra
Dar visai neseniai mūsų vaikams Advento kalendorių atnešdavo pelytės. Bet atėjo laikas, kai paaiškėjo, kad darbščiųjų pelyčių kalendoriaus kiekvienai dienai su mažyte staigmenėle autorius – mama (tėtis padėdavo supakuoti). Tačiau skaudžiai tiesai išaiškėjus Advento kalendoriaus tradicija nenutrūko. Ją netikėtai pratęsė dukra Dovilė. Jau trečius metus iš eilės ji paruošia Advento kalendorių visai šeimai. Kiekvieną rytą išpakavę tai dienai skirtą maišelį arba dėžutę, randame pasiūlymą-užduotėlę geram darbui atlikti, papuošaliuką eglutei ir saldumyną kiekvienam šeimos nariui. Visa tai būna paruošta laikantis visiško slaptumo ir išties labai praturtina Kalėdų laukimą.
Menininkės Sigutės Ach kūrybiškos ir netikėtos šventės
Mūsų Kalėdos visad kokios nors kitokios, bet yra keli nepamainomi dalykai, kuriuos žūtbūt stengiamės padaryti.
Pirma: nuvažiuoti į apledėjusį kaimą ir jį atitirpinti bekūrenant senutę krosnį.
Antra: eiti pasivaikščioti į stirnų nutipentą mišką.
Trečia: ką nors skanaus pasigaminti tyliai ir neskubant.
Ketvirta: iškepti ir dekoruoti kalną kvepiančių meduolių. Tai tikrai rimtas darbas, nes jų turi užtekti bent pirmai sausio pusei, kad Kalėdų jausmas namuose neišnyktų net joms praėjus. To darbo imasi visi, kas tuo metu būna mūsų namuose.
Penkta: nuveikti ką nors neplanuoto ir kūrybiško, pvz. iškepti keksiukų, neturint formelių, ir dar paversti juos katinėliais ar dar kuo nors.
Tradicijų margumynas „Teatriuko“ kolektyve
Dalia: Kai turi mažų vaikučių, tradicijos labai paprastos – vieną vakarą puošiame eglutę. Kūčių dieną einame žiūrėti prakartėlės į Katedros aikštę.
Šiandien puošėme laiptinę – visi laiptinės vaikai piešė žaisliukus, piešinukus, o paskui laiptinėje priklijavome ant didelių kartoninių eglučių.
Dar labai svarbus tapo Advento kaledorius – tas šokoladinis – vaikai mokosi skaičiuoti, nes kiekvieną rytą klausia kelinta diena arba kiek dienų liko iki Kalėdų, arba koks skaičius eina po vakar dienos skaičiaus – ir lekia atverti kalendoriaus langelių su šokoladiniais paveiksliukais. Kad mūsų vaikystėje taip… prisimenu riešutus ir obuoliukus, kuriuos atnešdavo Senelis Kalėdų rytą.
Dar kasmet mūsų tėtis Žilvinas Kūčioms gamina aguonų pieną. Paskui pats ir valgo jį su kūčiukais, nes vaikai nelabai mėgsta. Bet taip darė jo tėtis ir, tikriausiai, jo senelis, dėl to kasmet ir jis taip daro.
Gedučio šeimyna – mama su trimis dukterimis – kasmet kepa naminius meduolius pagal specialų receptą. Tais meduoliukais puošia eglutę, dovanoja draugams. Prie Kūčių stalo visi sugieda dainą apie elnią devyniaragį, atnešantį šviesą ant devynių ragelių.
Dar lapkričio 30 d. (šv. Andriejaus dieną) nuskina vyšnios arba slyvos šakelę ir pamerkia ant stalo – ji pražysta būtent per Kalėdas – išbandyta!
Poetės Violetos Palčinskaitės tradicijos – prisiminimai iš vaikystės
Mama iš vakaro kepdavo kūčiukus ir kalėdinius pyragus. Įdomiausia būdavo stebėti, kaip ruošiamas
aguonų pienas, kuriuo gardinami kūčiukai. Man, dar mažam vaikui, atrodydavo, kad tas aguonas senovine rankine mėsmale reikia malti tokią begalybę kartų, kad nesuprasdavau, iš kur pas mamą tiek kantrybės... Įdomiausia būdavo, kai tėtis storu kartono lapu užklijuodavo iš vidaus durų plyšį, pro kurį į butą būdavo metami laiškai, kad niekas, kam nereikia, netyčia neužuostų kepamų kalėdinių pyragų kvapo ar miško eglutės dvelksmo... Tais laikais Kalėdas švęsti būdavo nevalia, juolab kad tėtis buvo mokytojas... Kai paklausdavau, kodėl jis tai daro, atsakydavo, girdi, tai ženklas Kalėdų Seneliui, kad nemestų pro plyšį laiškų, o tik paliktų prie durų dovanas...
Rašytojos Neringos Vaitkutės dar tik kuriamos tradicijos
Savo mažytės šeimos Kalėdines tradicijas vis dar kuriame. Visi drauge. Vaikai rašo laiškus Kalėdų Seneliui, o tada skaito man, ką parašę. Rytais skaičiuoja iki Kalėdų likusias dienas ir skanauja saldainius iš Advento kalendoriaus. Juk dabar, kai rytai tokie tamsūs ir šalti, taip smagu šokti iš lovos, kad suvalgytum gabalėlį šokolado, o tik tada ruoštis į mokyklą.
Vis neatsispiriu vaikiškai pagundai papuošti eglutę anksčiau nei derėtų. Pati pirmoji pradedu spirgėti nekantrumu, spirgu, kol žėrintis medelis neįsikuria kambaryje vaikų ir katinų džiaugsmui.
Vakarais uždegu ant palangės žvakutes, nes man patinka jauki gintarinė gyvos ugnies šviesa.
Ir visi iki vieno, kas slapčia, kas visiškai atvirai, ilgimės sniego. Baltų Kalėdų ilgiuosi net aš, nors taip pabosta ryte valyti sniego pusnimi virtusį automobilį...
Netradicinės knygų kūrėjo Kęstučio Kasparavičiaus Kūčios
Man labiausiai patinka, kai per Kalėdas sninga. Tai gražiausia, kas gali nutikti per Kalėdas. Sniego nei užsakysi, nei atšauksi, jis visiškai laisvas nuo žmonių norų. Bet aš visada jo tikiuosį tą dieną.
O apie Kūčių ir Kalėdų tradicijas tai nėra ką ir pasakoti. Nes tradicijos pas visus juk tos pačios (12 valgių, kalėdaičiai, kūčiukai, silkė, barščiai, dovanos po egle, giminių lankymas Kalėdų dieną ir t. t.)
Dėl to jos ir yra tradicijos. Gal tik kai kurie receptai skiriasi, bet juk tai neesminis dalykas...
Galbūt įdomiau būtų sužinoti, ką darau netradiciškai? Pavyzdžiui, nepersivalgau per Kūčias. Tai, spėju, gana retas atvejis (šypsosi).
Smagių švenčių!
Parengė Simona Kalvelytė
*patiko
Labai V.Palčinskaitės prisiminimai apie vaikystės Kalėdas 🌷