Titulinę straipsnio nuotrauką parinkau visai neatsitiktinai.. Ji puikiai atspindi mano savijautą: vėjas plaukuose, svajingai užmerktos akys.. o širdyje nerimas..
Nuo rugsėjo 1-osios mano mažoji pradeda lankyti darželį. Saviįtaigos pagalba bandau save raminti, kad viskas bus gerai, bet patirtis su sūnumi, visas saviįtaigos mintis paleidžia vėjais. Sirgo daug mano vyresnėlis.. daug stresavo.. daug verkė. Taip, mažoji, atrodo, visiška jo priešingybė, bet prie mamos prisirišusi taip pat..
Nerimą dėl dukrytės adaptacijos papildo kitas, ne ką mažesnis nerimas..
Nuo kovo 27 d., kai Jorei sukako du metukai, aš įgijau naują statusą - bedarbė :) Siaubingai negražus žodis :) Per tuos du metus, kol auginau dukrą, mano tuometinėje darbovietėje vyko pertvarkymai, keitėsi jos statusas, pareigybių sąrašas - manosios nebeliko..
Atsisveikinome gražiai. Nors ir žinojau, kad bet kokiu atveju iki rugsėjo nebūčiau grįžusi į darbą, bet po atsisveikinimo išėjau su kažkokiu akmenuku ant širdies.. Darbas man patiko. Dirbau jį sumalonumu, vadovybė niekada jokių priekaištų neturėjo. Dabar laukia nežinia. Aš savimi pasitikiu. Raminu ir save, ir aplinkinius - rasiu tą darbą, ne karo metas (tfu tfu tfu). Bet.. didieji skelbimų portalai tą mano nerimą augina kaip ant mielių. Paskaičius skelbimus susidaro toks vaizdas, kad Lietuvoje trūksta tik nekvalifikuotos darbo jėgos (be abejo už atitinkamą atlyginimą).
Visada pasidaro pikta paskaičius vienos mano draugės, emigravusios į "svajonių šalį" Angliją, pasisakymus socialiniame tinklapyje. Ji labai noriai dalinasi kažkieno "perliukais", kaip Lietuvoje gyvena tik kvailiai, kaip valdžia vagia, kaip žmonės vieni kitus apiplėšinėja, kaip visi badauja ir pan. Suprantu - ji nori SAU pateisinti savo išvykimą. Juk turėtų būti nelengva atitrūkti nuo savo šaknų, nuo kultūros, kalbos ir gyventi kažkieno gyvenimą. Ten juk niekada (arba beveik niekada) nebūsi pilnavertis tos šalies pilietis. Kaip žinia, darbai ten taip pat nekvalifikuoti, už tos šalies minimumą.. o dar ir pripažinkim, neretai gyvenama iš pašalpų. O kur savigarba, pasitenkinimas savimi?..
Labai tikiuosi, kad emigranto duonos man neteks paragauti. Negaliu įsivaizduoti, kad mano vaikai savo senelius matytų tik per kompiuterio ekraną, o gyvai - vieną kartą metuose. Kad jie pamirštų gimtąją kalbą ir tie patys seneliai turėtų mokytis užsienio kalbos, kad susišnekėtų su savo anūkais (!)..
Žinoma aš šiek tiek hiperbolizuoju - situacijų būna visokių. Labai džiaugiuosi už tuos, kurie emigravo vardan karjeros ir ją padarė. Kurie yra gerbiami svečioje šalyje. Bet gyventi su statusu "imigrantas" ir žinoti, kad tu esi prastesnis TIK dėl to kad negimei šalyje kurioje gyveni, man per sudėtinga.. Matyt aš per daug išdidi.. Aš noriu dirbti darbą, dėl kurio mokiausi 6 metus.. noriu dirbti darbą, kurį moku dirbti beveik 10 metų.. :)
Kaip jau minėjau, darbo skelbimų portalai nedžiugina.. visiškai nekvalifikuotas darbas arba anaiptol - labai siauros specializacijos, aktyvūs pardavimai (už oficialų minimumą ir kažkokie "mistiniai" priedai) ir.. viskas :)
Jau porą CV buvau pateikusi - viena kompanija atsakė, kad į tolimesnį pokalbį pakviesti negali, kita.. neatsakė nieko :) Nors būtent pastarosios reikalavimų sąrašas, atrodo, buvo parašytas būtent man :) Nemoku nereaguoti.. Pripažinsiu, tokie atsakymai/neatsakymai tirpdo pasitikėjimą savimi.. Įkalbinėju save - vadinasi kažkur manes laukia svajonių darbas :) Juk vistiek be rugsėjo nelabai galiu pradėt dirbti :)
Ech.. pradedu galvot, kad teks imti telefoną, peržiūrėti visus senus, užmirštus kontaktus ir.. pradėti siūlytis.. Gal sugebėsiu paminti savo išdidumą :) :)
Įdomu būtų išgirsti jūsų patirtis, kaip sekėsi grįžti po mažylio priežiūros atostogų. Jūsų laukė ar jau nebe?.. :)
Tai pasisekė tam valytojui... Aš irgi, skaitos, kad dirbu 4val. per dieną ir gaunu minimumą... Deja, vidutiniškai tikrai apie 7- 8 darbo valandas gaunas ir atsakomybė didžiulė ir dar, deja, į darbą investuot savo lėšų kažkiek tenka, jau nekalbant apie važinėjimo išlaidas ir pan. Kartais tikrai pagalvoju, kad gal geriau valytoja dirbčiau, pamynus darbo stažą, kvalifikaciją ir t.t. Bet...dirbti noris... ir širdies neskauda, kol į atlyginimo lapelį nežiūriu 😀.
Jau buvo kalbėta apie valytojos darbą. Tai va.. žinau žmogų, kuris dirba valytoju, užtrunka apie 4 val (kol išvalo patalpas - niekas neskaičiuoja valandų), ir gauna minimalų atlyginimą. Darbas aišku fizinis, bet jokio streso, o ir laisvo laiko turi. 😀
Aš tai truputį bijau, kad nusprendusi "laikinai" padirbėti bet kokį darbą, ten neužstrigčiau ilgam 😀
Taip, žinoma. Ne tai, kad ne visi sau gali leisti, bet tas minimalus neleistų padoriai pragyventi. Tas tiesa. Ieškau ką siūlo, nes kol lauksiu tinkamų pasiūlymų stažas pats nesusikaups, tai tenk tą savo išdidumą ir paminti, ir noris prisidėt, kad ir minimumu prie šeimos gerbūvio. Kur turėt, kad ir tą minimumą, o kur tik laukt gero pasiūlymo ir žvirblį saujoj. Kaip šiuo metu ir pas mane yra 😃
Žinoma, kad ir nekvalifikuotas darbas, taip pat darbas. Tik va, kad ne visi gali sau leisti gyventi už minimalų atlyginimą 😀
Na...mano darbai visi bv trumpalaikiai, terminuoti, po mokslų aplamai niekur nbv vietų, niekur nereikalinga, tada tikrai virė pyktis, kam tada tie mokslai, juk galėjau nueiti į profesinę ir būčiau patrauklesnė darbo jėga darbdaviam... Na ir dabar bv vieta rinkosi tarp manęs ir kitos(jau atsijojus visas kitas kandidates), deja nusivylimui buvau pasirinkta ne aš... Visgi nenuleidžiu rankų, rasiu savo vietą po saule. O nekvalifikuotas darbas-irgi darbas, kai reik pinigų, nesėdėsiu išdidi ir nelauksiu geresnio, et mano situacija jitokia-pgl spec.darbo patirties minimaliai, tad ir žiūriu nekvalifikuotų darbų vasaros sezonui. Vėliau bus matyti. O rankų nereikia nuleist niekada 😉 🌷
Taip, darbdavio požiūris į "ilgalaikes" mamas ne itin palankus, bet jūs kaip suprantu, nebeplanuojate eiti motinystės atostogų, be to turėsite aukštą kvalifikaciją - taippogi daug pliusų 😀
Ačiū Floryte už palaikymą 😀 Čia vyresniąjai kartai darbo praradimas prilygsta gyvenimo katastrofai. Užtat, kai sužinojau, kad su manim atsisveikina, tai ne mane guodė, o aš turėjau raminti tėvus, uošvius ir t.t. 😃 Manau, tai tiesiog naujas gyvenimo etapas, spyris į sėdimąją, kad laikas kažką keisti 😀
Aš nuo rugsėjo irgi jau grįžtu į darbą, dukrytė - į darželį. Kol kas dar turiu kur grįžti, bet niekada negali žinoti, kaip gali pasisukti. Grįžus laukia ruošimasis atestacijai, bus tikrai nelengva. Vinga, svarbu nenuleisti rankų ir ieškoti. Pats baisiausias etapas - laukimas, kai kankina mintys imi grauži save. Manau, tikrai rasi darbą. Gabių, energingų žmonių visuomet reikia. Tik padėk darbdaviui tave greičiau surasti😀
Įsivaizduoju, kad išties nelengva rašyti disertaciją ir auginti vaikus. Man susiklostė taip, kad apsigyniau iki gimdymo, o dabar net prie neužbaigto straipsnio jau taip sunku ištaikyti progą prisėsti...
Sėkmės Jums!
Po 7 metų vaikų auginimo, kažin kiek jau būsiu reikalinga, bet darbinės patirties yra daugiau nei 5 metai, per tuos vaikų auginimo metus pasibaigiau magistro ir įveiksiu doktorantūros studijas. Tad save guodžiu, kad valytojos darbą tikrai gausiu. 😀 Svarbiausia, kad žinau, ko tikrai noriu. Stengiuosi rasti savo norimą darbą, kad kiekviena diena būtų malonumas. Nors nerimo bangos kartais aplanko. 😀
Doktorantūra - rimtas reikalas. Investicija į ateitį. Būsite labiau geidžiama darbo rinkoje 😀 O ir vaikučiams gerai, mama šalia 😀
Sakoma, kad patys geriausi dalykai nutinka netikėtai, tad svajonių darbo pasiūlymas atkeliaus tuomet, kai mažiausiai tikėsitės! To linkiu! Pas mane irgi situacija sudėtinga, bet bandau save įtikinti, kad viskas bus gerai. Pasibaigsiu doktorantūros studijas, dar labiau praauginsiu savo damas, o tada pamažu grįšiu į darbo rinką, iš kurios savo noru ir išėjau (po antros dukrytės 3-ojo gimtadienio išėjau iš darbo), nes fiziškai nebūčiau spėjusi ir kokybiškai studijuoti, ir dukrytėmis, namais pasirūpinti. Su vyru nusprendėme, kad mano stipendijos užtenka, o savus milijonus uždirbsiu vėliau. 😀
Aišku 😀 Kad tuo metu studijavo Sintija, tai pamenu (kai kurie dėstytojai ją minėdavo) 😀
Aš taip pat bandžiau prisiminti, bet niekaip neatgaminau 😀
mokiaus su Sintija vienoj grupėj
Na tikrai... 😀 Aš mokiausi dieniniam. Iš pradžių net permečiau mintyse visas grupiokes, kursiokes, kiek pamenu, bet panašios į jus neprisiminiau (nors nesu jūsų gyvai mačius, tik nuotraukose) 😀
Aš irgi bakalaurą 😀 nieko sau sutapimas.. tik aš neakivaizdžiai mokiaus 😀
Na va merginos, pasirodys, kad kursiokės dar buvot 😃
Bakalaurą baigiau irgi 2006 m. 😀
Kad tikrai ne paslaptis 😀 baigiau 2006 m. O jūs?
O, kuriais metais, Kristina, baigėt (jei ne paslaptis, žinoma...)? Aš taip pat esu baigusi VU lietuvių filologiją 😀