Titulinę straipsnio nuotrauką parinkau visai neatsitiktinai.. Ji puikiai atspindi mano savijautą: vėjas plaukuose, svajingai užmerktos akys.. o širdyje nerimas..
Nuo rugsėjo 1-osios mano mažoji pradeda lankyti darželį. Saviįtaigos pagalba bandau save raminti, kad viskas bus gerai, bet patirtis su sūnumi, visas saviįtaigos mintis paleidžia vėjais. Sirgo daug mano vyresnėlis.. daug stresavo.. daug verkė. Taip, mažoji, atrodo, visiška jo priešingybė, bet prie mamos prisirišusi taip pat..
Nerimą dėl dukrytės adaptacijos papildo kitas, ne ką mažesnis nerimas..
Nuo kovo 27 d., kai Jorei sukako du metukai, aš įgijau naują statusą - bedarbė :) Siaubingai negražus žodis :) Per tuos du metus, kol auginau dukrą, mano tuometinėje darbovietėje vyko pertvarkymai, keitėsi jos statusas, pareigybių sąrašas - manosios nebeliko..
Atsisveikinome gražiai. Nors ir žinojau, kad bet kokiu atveju iki rugsėjo nebūčiau grįžusi į darbą, bet po atsisveikinimo išėjau su kažkokiu akmenuku ant širdies.. Darbas man patiko. Dirbau jį sumalonumu, vadovybė niekada jokių priekaištų neturėjo. Dabar laukia nežinia. Aš savimi pasitikiu. Raminu ir save, ir aplinkinius - rasiu tą darbą, ne karo metas (tfu tfu tfu). Bet.. didieji skelbimų portalai tą mano nerimą augina kaip ant mielių. Paskaičius skelbimus susidaro toks vaizdas, kad Lietuvoje trūksta tik nekvalifikuotos darbo jėgos (be abejo už atitinkamą atlyginimą).
Visada pasidaro pikta paskaičius vienos mano draugės, emigravusios į "svajonių šalį" Angliją, pasisakymus socialiniame tinklapyje. Ji labai noriai dalinasi kažkieno "perliukais", kaip Lietuvoje gyvena tik kvailiai, kaip valdžia vagia, kaip žmonės vieni kitus apiplėšinėja, kaip visi badauja ir pan. Suprantu - ji nori SAU pateisinti savo išvykimą. Juk turėtų būti nelengva atitrūkti nuo savo šaknų, nuo kultūros, kalbos ir gyventi kažkieno gyvenimą. Ten juk niekada (arba beveik niekada) nebūsi pilnavertis tos šalies pilietis. Kaip žinia, darbai ten taip pat nekvalifikuoti, už tos šalies minimumą.. o dar ir pripažinkim, neretai gyvenama iš pašalpų. O kur savigarba, pasitenkinimas savimi?..
Labai tikiuosi, kad emigranto duonos man neteks paragauti. Negaliu įsivaizduoti, kad mano vaikai savo senelius matytų tik per kompiuterio ekraną, o gyvai - vieną kartą metuose. Kad jie pamirštų gimtąją kalbą ir tie patys seneliai turėtų mokytis užsienio kalbos, kad susišnekėtų su savo anūkais (!)..
Žinoma aš šiek tiek hiperbolizuoju - situacijų būna visokių. Labai džiaugiuosi už tuos, kurie emigravo vardan karjeros ir ją padarė. Kurie yra gerbiami svečioje šalyje. Bet gyventi su statusu "imigrantas" ir žinoti, kad tu esi prastesnis TIK dėl to kad negimei šalyje kurioje gyveni, man per sudėtinga.. Matyt aš per daug išdidi.. Aš noriu dirbti darbą, dėl kurio mokiausi 6 metus.. noriu dirbti darbą, kurį moku dirbti beveik 10 metų.. :)
Kaip jau minėjau, darbo skelbimų portalai nedžiugina.. visiškai nekvalifikuotas darbas arba anaiptol - labai siauros specializacijos, aktyvūs pardavimai (už oficialų minimumą ir kažkokie "mistiniai" priedai) ir.. viskas :)
Jau porą CV buvau pateikusi - viena kompanija atsakė, kad į tolimesnį pokalbį pakviesti negali, kita.. neatsakė nieko :) Nors būtent pastarosios reikalavimų sąrašas, atrodo, buvo parašytas būtent man :) Nemoku nereaguoti.. Pripažinsiu, tokie atsakymai/neatsakymai tirpdo pasitikėjimą savimi.. Įkalbinėju save - vadinasi kažkur manes laukia svajonių darbas :) Juk vistiek be rugsėjo nelabai galiu pradėt dirbti :)
Ech.. pradedu galvot, kad teks imti telefoną, peržiūrėti visus senus, užmirštus kontaktus ir.. pradėti siūlytis.. Gal sugebėsiu paminti savo išdidumą :) :)
Įdomu būtų išgirsti jūsų patirtis, kaip sekėsi grįžti po mažylio priežiūros atostogų. Jūsų laukė ar jau nebe?.. :)
oj, mano lietuvių kalbos mokytoja taip pat sakė,kad nemoku nei minčių dėstyt, nei rašyt, o aš lietuvių kalbos todėl ir nemėgau... bet...savo pačios nuostabai baigiau lietuvių filologiją VU, net neįsivaizduoju, kaip įstojau 😃
Tai vat tame pasitikėjime matyt ir bėda.. gal per daug pasitikiu, užtat greit ir nusiviliu jei kas nepavyksta 😃 Šiaip ir gyvenime.. sunkiai susitaikau su nesėkmėm.. vis save plaku "ir kaip aš taip galėjau.. ir kodėl aš nepadariau / nepasakiau / nepastebėjau.. 😃"
Supratau...
O dėl rašymo tai, sakyčiau, ji buvo net labai neteisi... 😀
nusiuntei tik porą cv, tai juokas 😀) žmonės dešimtis siuntinėja cv, kai ieško darbo. ir kad nepakvietė, tikrai nebūtinai, kad netikai 😀) gi visokių priežasčių gali būti. tikrai pasitikėk savimi daugiau, ir viskas bus ok 😉
Oi tavo Urtytė dar visai mažutė.. O jei keliauti reikia tai visai nekas..
Aš irgi sakau, kad niekas nevyksta šiaip sau - laukia mūsų tas svajonių darbas kažkur už kampo 😀
O apie mokytoją... Tiesiog turėjau "garbės" pakliūti į elitinę klasę, kurioje mokėsi tik gydytojų, mokytojų, verslininkų vaikai. O mano tėvai - paprasti darbininkai. Tai vat iš šitos mokytojos elgesio labai puikiai jaučiau, kad esu prastesnės "prabos" 😃
Beje ji ir suformavo man kompleksą, kad rašyt nemoku.. ir minčių dėstyt 😀
Kristina, žinok, meluočiau jei sakyčiau, kad jei tik finansai leistų, mielai sedėčiau namie ir auginčiau vaikus. Nea.. reikia, man "išeit į žmones" 😃 Na nebent tų finansų būtų tiek, kad galėčiau samdyti etatinius bendrautojus su manimi 😃 😃
Ech, mano situacija nusimato tokia pati... Aš žinau, kad nebus kur grįžti, net ir išėjau žinodama, kad neturiu galimybės grįžti, nes dirbau bankrutavusioje įmonėje, kur deja, bet po vaikučių gimimo niekas ir nebegrįžta, bet į tai žiūriu, kaip į galimybę pradėti kažką naujo. Tikrai gaila, kad darbelis bus nebe tas, nes patiko ir vadovai, ir kolektyvas, ir darbas... Ir savo džiaugsmui praeitą savaitę gavau pasiūlymą, deja, dar negalėjau jo priimti - darbas ne toks, kad gali padirbti namie, reikia pakeliauti... Žodžiu, atidėjau dar kokiam pusmečiui, kol Urtė paaugs, gal darželį gaus... 😀 Tikiuosi, jog manęs darbdaviams vis dar reikės 😉
Tad Inga, manau, viskas bus gerai, kaip rodo patirtis, darbo pasiūlymai ateina netikėtai, kartais jo net neieškant.
P.s. O kuo lietuvių kalbos mokytoja nusikaltus? 😀
Linkiu kuo didžiausios sėkmės! Svarbiausia - pasitikėjimas savimi, ir viskas bus tikrai gerai! 😀
Oo pažįstamas jausmas. Planavau grįžti į ankstesnį darbą,bet deja deja, nebebuvo kur. Ir labai gaila, nes darbas labai patiko, darbo valandos dar labiau 😀
O tau viskas bus gerai, man rodos, pasitikėjimo savimi tau tikrai netrūksta 😉
Kaip mano šeimos daktarė paguodė: koks dar darbas,kol vaikai maži, iki mokyklos net nemąstykit 😃
Laikom 👍
Wega, pedagogo darbas man apskritai kažkas nerealaus.. Kiekvienam pedagogui po medalį užkabinčiau.. tik gal savo lietuvių kalbos mokytojai ne 😃 😃
Tikrai Dikuza, aš irgi kartais pagalvoju, kad valytojų darbas visai neblogas 😃 Nors su stresu kovot nereikia 😃
Reikėjo, man šitą straipsnį parašyt prieš gerą mėnesį. Pati save įkvėpusi ką tik paskambinau vienam pažįstamam (vienos įmonės Klaipėdos sk. vadovui), o jis man ir sako.. "kur prieš mėnesį buvai, kaip tik priėmiau žmogų - tu man būtum idealiai tikusi" 😃 😃 Likimas.. matyt kažkas DAR didingesnio manes laukia 😀 Nusiunčiau jam CV, pažadėjo pagelbėt 😀 Laikom kumščius 😉
į valstybines įstaigas po dekretų grįžti lengviau, su privatininkais sunkiau, ačiū dievui grįžau ir dirbu. pritariu, kad šiais laikais su darbais sunku, man širdį plešia, kad alga beveik lygi minimumui, o esi kvalifikuotas žmogus, nešantis darbe daug atsakomybės ir įsipareigojimų. valytoja gauna 200 lt mažiau, bet valdyti šluotą daug atsakomybės nereikia.......SĖKMĖS
Oi..patikėk Goda, vyras mane visą gyvenimą graužia, kad daryčiau ką nors "savo" 😀 Tik va, kad aš nesukurta nuosavam verslui. Per daug nepasitikejimo, baimių.. bijau rizikuot. O dar ir pritinginti esu 😃 Moku dirbt tik nuo 8 iki 17 val. Beje, kažkada turėjau el. vaikiškų rūbų parduotuvę, bet pritrūko įdirbio, o ir konkurencija baisiai didelė. Žodžiu, turi gimti kokia nereali, unikali, fantastinė idėja, kad kažkas išsirutuliotu.. kol kas štilis galvoje 😛
LePukuota, o taip, mes galim!!! Tik kad kas pažadėtų kad vaikai nesirgs 😀
Žinok iš tiesų verta prisiminti pažįstamus ir anoks čia "pamintas" išdidumas save pasiūlyti? Juk kai kurie ir ieško gero, patikimo žmogaus ir net nežino, jog tu irgi ieškai gero, patikimo darbo.
Na, arba teks galvoti kažką, kad tiktum Verslios mamos rubrikai 😛 Tau tikrai tiktų!
Vinga, manęs laukia tas pats... tik darželį mes jau pernai pradėjom lankyt, tik dėl ligų aš nebeišėjau į darbą ir teko darželio lankymą nutraukti, šiemet vėl viską nuo 0 pradedam... 🌷 nosytę aukštyn ir pirmyn! Pavyks mums.