Retai kada griebiuosi tokių knygų, bet vienam knygynų tinklui vasarį paskelbus meilės tematikos knygų skaitymo mėnesiu, iš lentynos išsitraukiau kažkada dėl mados nusipirktą, bet taip ir neatverstą duetą –„Mieloji, ar su tuo esi?“ ir „Lovoje su tavo vyru“.
Jei reikėtų vienareikšmiškai atsakyti patiko ar ne - atsakymas būtų neigiamas. Bet gal kaip ir santykiuose reikia sušvelninti smūgį: tai ne knygos kaltė, tiesiog nemėgstu psichologinių, savianalizės, motyvacinių ir panašių knygų. Todėl rašau sau didelį pliusą, kad susikaupiau ir perskaičiau. Ar būčiau skaičiusi, jei ne paskelbtas skaitymo iššūkis? Tikriausiai, dar ilgai nebūčiau pasiruošusi. Ar gailiuosi? Oi, tikrai ne. Nes kiekviena knyga kažkuo papildo mintis, tik viena daugiau, o kita mažiau. Papildė ir ši, bet skaitymo malonumas tikrai neprilygo įtemptam trileriui.
Labiausiai patiko, jog iš autorės pateiktų liūdnų istorijų nieko nepritaikiau sau. Gal sakysite, kad pritrūkau savikritikos ir savianalizės, bet tegul taip ir lieka. Patiko, kad situacijos analizuojamos su pavyzdžiais bei asmenine patirtimi.
Glumino toks kažkoks giliai sovietinis požiūris į moterį šeimoje. Keista, kad tai šiuolaikinės jaunos moters pozicija, kuri priminė rusišką laidelę „Akloji“ ir ten rodomus siužetus. Šių dienų kontekste, tokios asociacijos nuteikė visai nemaloniai.
Nepatiko temos ribotumas. Gvildenama tas pats per tą patį abiejose knygose. Visos suaugusių žmonių santykių problemų priežastys, autorės nuomone, atsiveja iš tėvų namų ir ankstyvos vaikystės. Nemanau, kad visą gyvenimą lemia penkiametės santykiai su tėvu, bet pamąstymų auklėjimo tema sukėlė.
