VASAROS BLOGAS: Mama, kuri viską spėja!

Susipažinkime! :)

Pirmiausia apie tai, kodėl kilo mintis rašyti vasaros blogą. Visuomenėje vis dar girdimas stereotipas, jog vienintelė mamos apranga turi būti chalatas, vienintelis užsiėmimas - rūpinimasis vaikais ir namų ruoša, o vienintelis poilsis - piktžolių ravėjimas anytos sode. Apie laiką sau, pasisėdėjimus su draugais, keliones, šventes, pramogas ir šiaip visus kitus gerus „dalykus” mamos turėtų pamiršti, neeeeees...jos juk mamos. Ir nežinau ar tokie stereotipai labiau graudūs ar juokingi, turbūt priklauso nuo to, kuriuo kampu į juos žiūrėsi. Kaskart kai bandau paprieštarauti ir garsiai pareikšti, jog po vaikų gimimo gyvenimas nesustoja, kuo puikiausiai galima keliauti ir pramogauti su vaikais, rasti laiko sau (daugiau nei ramiai nusiprausti vonioje), sulaukiu mane atakuojančios Puntuko dydžio akmenukų krušos, neva nieko aš neišmanau, nesuprantu, nežinau... Kartais matau kaip kai kurios mamos pačios susikuria sau begalybę problemų. Tokių, kurios lengvai išsprendžiamos tiesiog pažvelgus į jas kitaip. Jos sako, jog nieko nespėja, neranda laiko sau, neranda laiko pasivaikščiojimams, kelionėms, teatrams, muzikai, knygoms, neranda laiko pasakoms ar žaidimams su vaikais (arba randa laiko jiems, bet tuomet pamiršta apie tvarkingus namus ir gražią save). Siūlau pamiršti visuomenėje įsišaknijusius stereotipus ir pažinti motinystės džiaugsmą, nenuskriaudžiant nei namų, nei vyro, nei vaikų, nei savęs.
Apie ką bus mano blogas? Apie mamą, kuri viską spėja! Apie viską - kaip nestresuoti, saugiai ir linksmai keliauti, kokias vietas Lietuvoje aplankyti, kaip nekreipti dėmesio į nereikšmingas smulkmenas (kurios pradžioje atrodo kaip dideli „baubai”), kaip susikalbėti su vaikais ir juos motyvuoti, kaip rasti laiko sau ir tik sau. Taip taip - ir apie tai, kaip pailsėti nuo/be vaikų. Prisipažinkite - visos (ir tikrai visos!) bent retkarčiais apie tokį poilsį pasvajojate. Ir jūs „normalios” mamos :)
Žinoma bus ir tokių, kurios sakys, jog aš fantazuoju ir visko spėti neįmanoma. Įmanoma (žinoma, proto ribose suvokiant žodį „viską”). Turiu du vaikus (trejų metų berniuką ir septynių mėnesių mergaitę), neskirstau pasaulio tik į baltą ir juodą, matau jame daugiau spalvų. Neapsikraunu smulkmenomis, nestresuoju dėl kiekvieno vaikų kniurktelėjimo, turiu savus būdus susitvarkyti su vaikus ir net vyrą kartais atakuojančiais ožiukais. Siūlau išbandytus patarimus, kaip motinystę paversti nepaprasta patirtimi, o ne vien kniurksojimu ant sofutės (nooors, būna ir tokių dienų...)... :)