Truputį karšta, bet man beprotiškai patinka toks oras, kai svarbiausiais tampa vanduo, akiniai nuo saulės ir skrybėlė. Ir, žinoma, gera kompanija bei ramaus savaitgalio planas. Kažkaip nujautėme, kad visi plūstels prie vandens telkinių, tad palikome savo taip mylimus ežerus ir išdūmėme į ramų vyro vaikystės kaimą, jo gimtus namus. Šiandien juos saugo nuostabaus grožio beržas, ieškodami pavėsio glaudžiasi jazminai, o šulinys dovanoja neišpasakyto šaltumo vandenį.
Visada maniau, kad gyvendama mažame miestelyje esu apsupta ramybe, tačiau čia suprantu, jog toli gražu ne. Puikus jausmas, kai ausis pasiekia tik sidabrinių beržo lapukų šiugždėjimas ir viena kita praskrendanti varna. Na, žinoma, kol niekam neprireikia pjauti žolės.
Paprastai čia kepame šašlykus ir kitas grilio gėrybes, bet šį kartą planas visai kitoks, gal net, sakyčiau, labai paradoksalus – blynai. Nejučia prisimenu Užgavėnes, kai šiuo patiekalu tikimės prisišaukti šilumą, pavasarį, o dabar labiau praverstų gaivus vėjo gūsis.
Bet tešla užmaišyta, blynai poška keptuvėje, kalorijos tyliai krizena iš mano mitybos plano, o pirmieji ragautojai jau pasiruošę. Aviečių uogienė, grietinė su cukrumi (mano mėgstamiausias blynų padažas) ir daug sulipusių pirštų aplink stalą.
***
Po karštos dienos atėjo ne ką vėsesnė naktis. Tikrai galvojau, kad visi iškūrė į pajūrį ir gyvos liko tik kažkur tvenkinyje kvarkiančios varlės. Šitos tai jau tikrai niekada neužkimsta.
Bet tai tik pirmas įspūdis, o vasaros nakties idilė kiek apgaulinga. Štai, kaimyniniame kieme santykius aiškintis padeda policijos pareigūnai. Na, gal jie ten ir padės išspręsti „ko tu čia pas mane atėjai?“ rebusą, bet visgi policininkų apsilankymas sukelia daug nepatogumų padoriems piliečiams. Kad ir mūsų kaimynui. Vos išgirdęs pirmuosius šūksnius, čiumpa laistytuvą ir puola drėkinti gėlynėlio. Jaučiu tikrai ne todėl, kad 23-čia valanda vakaro tam tinkamiausias laikas. Tiesiog nuo to kupsto geriau matosi ir puikiau girdisi „ko tu čia pas mane atėjai“ situacija. O gerai ištempus kaklą galima įžiūrėti ir istorijos veikėjus. Bandau reaguoti tyliai, kad neišgąsdinčiau pasaloje dirbančio žmogaus. Nors labai knieti iš viršaus sušnabždėti, jog vandens jo kroksuose jau daugiau nei pelargonijose. Na, bet dėl tokio įvykio galimi šiokie tokie nuostoliai.
Kadangi atsakymo į klausimą „ko tu čia pas mane atėjai“ nežinau, einu mėgautis ramybe į kitą pusę. Čia tikra vasaros naktis – pamažu pilnėjantis mėnulis ir varlių choras. Kažkur spragteli žiebtuvėlis – ženklas, kad jazmino krūmo kvapus netrukus pakeis tabako „aromatas“. Turbūt metas prisijungti prie namiškių ir slinkti į lovą. Juk ten laukia nauja knyga (beje, gauta dovanų iš Mamyčių klubo), kurios puslapius nekantrauju atversti!
