Versli mama Asta: „Darau tik tai, kas man gražu“

Dažniausios šios rubrikos viešnios mamos, kurios verslą tik pradėjo ar kuria pirmuosius metus. Šis interviu visai kitoks - kartu su mezgtų drabužių vaikams ir suaugusiems „Bug2hug“ bug2hug.com Asta Padagaite kalbamės apie sėkmę, verslą auginant tris vaikus ir net jos kūrinių kopijas. Po tokio įkvepiančio pokalbio norisi atsistoti, eiti ir daryti!

- Dažniausiai kalbinu vos verslą pradėjusias mamas, o „Bug2Hug“ didelis ir stiprus ženklas, kurį žino daugelis. Kaip jums jį pavyko išauginti? Kokia šios sėkmės paslaptis ir kaip ja pasinaudoti kitoms mamoms?

- Mano verslas - tai aš pati. Kalbu tai, ką galvoju ir darau tik tai, kas man gražu - pradedant nuo mezginių, baigiant kiekvienu žodžiu, kurį pasakau. Žmones, matyt, traukia nuoširdus atvirumas. Komercija visada keliauja lyg ir šalia, tačiau seniai tapo pragyvenimo šaltiniu, o ne tik maloniu hobiu. Tikiu tuo ką darau ir niekada nenuleidžiu išsikeltos kartelės vardan vienadienės sėkmės. Norint ką nors išauginti, reikia kantriai auginti nenuklystant nuo savo svajonių.

Koks būtų patarimas? Pirmiausia surasti savo idėją. Gerai ją subrandinti, o tada išlaukti. Jeigu iš visos širdies tiki tuo, ką darai, žinai, kad tavo veikla originali, profesionali ir įdomi, reikia nebijoti veikti ir išlaukti savo sėkmės.

- Kada jūs išmokote megzti?

- Megzti mane išmokė močiutė. Pirmą šaliką nusimezgiau tikriausiai kokių keturių-penkių metų. Taip pat prisidėjo labai megzti mėgstanti mama - man visada atrodė normalu tiesiog ilgai sėdėti ir megzti.

- Virbalus vėl pasiėmėte besilaukdama dvynių - ką tuomet mezgėte?

- Mezgiau kojines, kepures, kombinezonus ir megztukus. Lygiai tą patį, ką ir dabar.

- Kaip kilo mintis įkurti verslą?

- Mintis kilo, kai neradau nusipirkti to, ko norėjau savo vaikams, o man patinkantys rūbai, kuriuos radau užsienio parduotuvėse, buvo be proto brangūs. Siūlų ieškojimas, modelių kūrimas tuomet, man besilaukiančiai dvynių ir daug gulinčiai, buvo nuostabus užsiėmimas.

- Jūsų tiek facebook paskyra, tiek puslapis, logotipas, nuotraukos - viskas spindi profesionalumu. Iš kur viso to išmokote?

- Specialiai niekur nesimokiau nei apie verslo valdymą, nei marketingo subtilybių. Tikriausiai standartinių žinių ir rėmų neturėjimas išlaisvina nuo baimės pabandyti ir suteikia laisvę pasireikšti fantazijai. Be jokios abejonės nuolatos domuosi, skaitau, ieškau. Vadovaujuosi nuojauta ir darau taip, kaip patinka man, nesistengdama įtikti masėms. Darbe labiau parodau savo pasaulėžiūrą ir pasaulėjautą, nei užsiimu marketinginiais triukais. Bet kurioje srityje man įvairūs triukai nepatinka, traukia tai, kas tikra ir vertinga. Apie tai yra ir „Bug2hug“.

- Ką dirbote prieš tai ir kaip tai įtakojo „Bug2Hug“ vystymąsi?

- Prieš šešerius metus buvau personalo vadovė, bet tai buvo taip seniai, kad jau atrodo kaip beveik netiesa. „Bug2hug“ nepradėjau, kaip hobio šalia esančio darbo. Buvau motinystės atostogose ir turėjau marias laisvo laiko. Sunku pasakyti ar kaip nors įtakojo darbas biure tai, ką dabar darau, veiklos labai skirtingos. Tiesiog žinau, kad jeigu reikia, man lengviau dirbti ištisą parą ir po to ilsėtis, nei kiekvieną rytą nustatytu laiku būtinai važiuoti į ofisą.

- Kaip kyla naujos idėjos ir kaip sukuriate naują gaminį?

- Idėjos apie naujus gaminius mano galvoje sklando nuolatos. Tačiau aš su idėja vaikštau labai ilgai – neturiu jokio noro paleisti į pilną daiktų pasaulį dar vieną paskubomis sukurptą daiktą, tokių tikrai užtenka. Reikalauju iš kiekvieno drabužio kiek daugiau. Man reikia pirmiausiai kokybės ir ilgaamžiškumo, maksimalaus patogumo nešiojant – tiek kad nevaržytų judesių, tiek kad termoriaguliacinės savybės būtų puikios. Pats daikto dizainas yra specifinis ir iš pirmo žvilgsnio gana paprastas, tačiau, kad jūs žinotumėt kaip ilgai stumdau po pusę centimetro pirmyn atgal, kad būtų taip, kaip ir turi būti! Ilgai galvoju, kad drabužis būtų universalus tiek šiandien, tiek po dešimties metų. Kaip, štai, žvejo mezginiai, jie sukurti prieš šešerius metus ir niekas nesikeičia, jie vis dar labai populiarūs. Vadinasi tai drabužis, kokį aš ir svajojau sukurti. Norėčiau, kad visi iki vieno tokie būtų.

- Pristatėte ir pirmą daiktą suaugusiems - ar tai reiškia, kad plėsite ir pasiūlą „dideliems"?

- Kiek mezgu vaikiškus megztinius, tiek prašo megzti ir suaugusiems. Tačiau mano pačios reikalavimai aprangai neleido to daryti labai ilgai. Esu priekabi drabužiui ir galvojau tol, kol gavosi megztinis, kurį aš pati galiu nešioti daugybe progų ir žinau, kad jis bus vienas pagrindinių drabužių mano spintoje, pavyzdžiui, kaip džinsai. Kai tokį pavyko numegzti ir su kasdienio mylimo drabužio statusu atsidūrė mano spintoje, tada ir parodžiau.

- Jūsų kolekcijos nedidelės, ar nekyla minčių kurti daugiau ir įvairiau?

Per visą „Bug2hug“ gyvavimo istoriją buvo įvairiausių pabandymų – ir pristatinėti kolekcijas, ir kurti daugiau bei įvairiau, tačiau natūraliai laikas išgrynino tai, kuo aš pati gyvenime tikiu ir vadovaujuosi: man nereikia nuolatos kažko naujo daiktų pasaulyje. Aš netikiu, kad daiktai atneša laimę ir pilnatvę, jie nebent kažkiek gali padėti išreikšti kas tu toks esi. Jeigu kas sezoną keiti labai pigius rūbus, jeigu važiuoji į prekybos centrą paslankioti, nes galbūt “ką nors rasiu”, tai taip pat yra vidinės būsenos išraiška. Nesakau, kad tai yra blogai, kiekvienas turi savų mažų malonumų, tačiau man geriau atrodo žmonės, kurie vaikšto nuolatos su tais pačiais, iš pirmo žvilgsnio labai paprastais drabužiais, ypatingai retai papildydami spintą, bet jie velnioniškai gerai atrodo. Nes dažniausiai kai jau papildo, daiktas būna išskirtinai geras ir kokybiškas.

-  Kur dar be elektroninės parduotuvės galima įsigyti „Bug2Hug“? Pamenu, turėjote jaukią krautuvėlę senamiestyje?

- Turėjau. Taip sutapo, kad savininkai nutarė parduoti patalpas ir tuo pačiu metu sužinojau, kad į pasaulį pasibels Onelė. Nutariau padaryti pertrauką, tačiau jokia pertrauka nesigavo. Dirbau visa nėštumą, gimus Onai pradėjau dirbti po dviejų dienų. Žmonės pakankamai gerai žino „Bug2hug“, pasitiki ir perka internetu. Tuo labai džiaugiuosi ir šiuo metu laiko įgyvendinti naujus projektus, tokius kaip parduotuvės atidarymas, paprasčiausiai neužtektų.

- Kiek daug užsakymų atplaukia iš užsienio ir ar yra planų plėstis į kitas šalis?

- Iš užsienio parašo žmonės dažniausiai suradę mane per Facebook’a, nors ten viskas lietuviškai. Taip pat nemažai išsiunčiu užsienyje gyvenantiems lietuviams. Pradžioje buvo ambicijų užkariauti pasaulį, tačiau dabar apsiraminau, auginu tris vaikus ir Lietuvoje darbo kol kas tikrai pakankamai.

- Trys vaikai - nejuokai, o virbalų nenuleidote ir besilaukdama, ir po gimdymo. Kaip suspėjate?

- Tai yra, tikriausiai, pats dažniausias klausimas, kurio sulaukiu. Aš tikrai suspėju. Ne viską taip, kaip norėčiau suspėti, bet toks dabar gyvenimas. Paskutinę rimtą fotosesiją darėme, kai iki gimdymo buvo likusios devynios dienos, pavyko puikiausiai, nors pamenu po darbo dienos iš nuovargio pasvarsčiau ar tik nepagimdysiu vietoj. Bet pagulėjau ir vėl kaip nauja! Tikrai nesu kažkaip ypatingai nusikankinusi. Esu kantri ir užsispyrusi. Savo meniškai chaotiškoje prigimtyje privalau turėti sistemą ir nuoseklią tvarką, tada kažkaip viskas ir pavyksta. Neskiriu daug laiko saves gailėjimui ir skundimuisi. Taip pat neskiriu laiko murksojimui internete. Negaliu dabar skaityti daug knygų, tik vaikiškas vakarais. Neatostogauju, kaip normalūs žmonės. Tačiau tai tik etapas. Dabar auginu vaikus ir visa likusį laiką skiriu darbui, kartais trumpam poilsiui. Kai pagalvoji, galima iš viso nieko nedaryti. Aš trijų vaikų mama, ir taip jau beveik karalienė, tačiau vaikai užaugtų, mano karūna nukristų ir kas tada?

- Kokia „tipinė" jūsų darbo diena?

- Labai stengiuosi išlaikyti vienodą ritmą, tačiau dažnai jį koreguoja mano vaikų reikalai, norai ir ligos. Įprastai ryte išvažiuojame su dvyniais į darželį, grįžusi randu ką tik pabudusią Oną su beišeinančiu į darbą tėčiu. Papusryčiavusios žaidžiam arba kartu tvarkomės namie, per pietų miegą visiems parašau ir paskambinu, po pietų važiuojame tvarkyti reikalų. Jeigu reikalų nėra arba jie per sudėtingi mums dviems, tada sėdim namie ir žaidžiam. Vakaras skirtas šeimai, o naktis dažnai vėl mano darbui. Svajoju miegoti tris paras be pertraukos, bet jeigu gaunu progą, pabundu normaliu metu ryte ir guliu žiūrėdama į lubas.

- Papasakokite apie dvynukus Algį ir Praną - ką jie labiausiai mėgsta, kaip leidžiate laisvalaikį, ar lanko darželį, kada ruošiasi eiti į mokyklą?

- Broliai yra mano draugai ir įkvėpėjai. Dabar jie labiausiai mėgsta žaisti vaidmenų žaidimus tarpusavyje arba stalo žaidimus kartu su manimi. Taip pat jie labai stipriai mėgsta plepėti, besikalbant išgirstu tokių netikėtų, malonių ir įkvepiančių dalykų, kad pačiai patikėti sunku. Mes vaikštome į kiną, važiuojam laipioti laipynėmis, einam į svečius pas kaimynę, važiuojam į parduotuvę, palindę po anklode aptarinėjam kas gyvenime yra svarbu. Gyvenam gyvenimą. Kol kas mes geri draugai ir tuo labai džiaugiuosi. Dvyniai lanko darželį, rudenį ruošiasi į parengiamą klasę.

-  Auginate ir pagrandukę Oną - kiek jai dabar metų, kas ją padeda prižiūrėti ir kaip sekasi suderinti darbą su motinyste?

- Onai dabar pusantrų. 1-2 dienas per savaitę ateina auklė, o likusį laiką leidžiam kartu. Kartais pailsėti išleidžia ir mielai su ja pasilieka didžiausias Onos gerbėjas – jos tėtis.

Darbą su motinyste suderinti sekasi normaliai. Esu susidėliojusi labai aiškiai kada yra laisvas laikas ir per jį stengiuosi padaryti maksimaliai daug. Neturiu prabangos labai lėtai pagalvoti, pamedituoti ir kažką nuspręsti. Viską darau greitai arba iš viso nepradedu, jeigu matau, kad bus komplikuota.

-  Rodos, „Bug2Hug“ „reabilitavo" mezgimą ir po jūsų, pasipylė lavina mezginių - ar stebite savo konkurentus, vertinate jų darbus, daug pastebite kopijavimo atvejų?

- Lietuvoje savo konkurentų specialiai nestebiu, kol kas visi originalūs ir užsiima skirtingomis kryptimis nei aš. Tikiu, jeigu atsiras labai rimtas – aš jį tikrai pamatysiu ir bus tik įdomiau! O mėgėjas kopijuoti pamatau, nes man dažniausiai nuorodas atsiunčia klientės. Liūdna stebėti kai žmonės nesupranta, kad su kopija dėmesį galima pritraukti, tačiau tas dėmesys labiau apie tai, kad esi vagis. Kai žmogus nugvelbia daiktą iš parduotuvės, tai savaime suprantama, o su idėjų vagystėmis yra gerokai subtiliau. Visi supranta, kad daiktas kopijuotas, tačiau tik šnabždasi tarpusavyje, lyg pasakyti tiesiai būtų didžiausia gėda. Nors gėdytis labiausiai turėtų idėjų kopijuotojas. „Bug2hug“ gaminių yra mažai ir jie tokie žinomi, kad naivu būtų tikėtis, jog nukopijavus iš prastesnės kokybės siūlų, numezgus mėgėjišku neprofesionaliu mezgimu, pristačius juos beveik identiškais kaip „Bug2hug“ tekstais gausis puikus rezultatas. Bjauru apie tai kalbėti, tačiau užkulisiai verda, daug lietuvių kūrėjų tiesiog akiplėšiškai nukopijuojami ir jie dėl to labai pergyvena. Visus besinervinančius guodžiu: daiktą nukopijuoti galima, tačiau talento – ne.

- Kokie ateities planai - kur jus sutiksime ir ką pamatysime?

- Mano pagrindinis noras buvo išleisti į pasaulį suaugusio megztinį. Ramiai ir be jokių didelių fejerverkų. Aš pirmiausiai aktyvi mama, todėl šį drabužį taip pat sugalvojau aktyviam žmogui: daug vaikštančiam, mėgstančiam užsiėmimus lauke, bet tuo pačiu mėgstančiam nesušalti ir nesusirgti. Ne paskutinėje vietoje ir subtilius kokybiško stiliaus pojūtis. Vieniems jis dvelkia Skandinavija, kitiems primena stilingus olandus dviratininkus. O aš tik stebiu reakcijas iš šono ir labai džiaugiuosi. Tai ir yra pagrindinė naujiena šiuo metu. Rudeniui jau dabar pradedu iš lėto ruoštis, tačiau apie savo planus ir svajones iš anksto stengiuosi nekalbėti – tada neišsipildo.

Ačiū už pokalbį!

Astą pakalbinti galite www.facebook.com/Bug-2-hug, o mezginius apžiūrėti bug2hug.com