Versli mama Evelina: “Jeigu tikslas pinigai - geriau dirbti samdomą darbą”

Ši istorija apie daugelį iš mūsų, kurios suprato, kad darbas nėra viskas ir vaikams svarbiau ne garbingas pareigas užimanti mama, bet mama, kurią jis mato, apkabina ir su kuria gali pažaisti. Šiandien kalbamės su vilniete Evelina Rudiene, kuri norėdama atrasti save ir skirti vaikams daugiau dėmesio pradėjo siūti ir pardavinėti vaikiškos tekstilės gaminius “Little House”. 

- Kada atsirado šis jūsų verslas?

- Tai visai jaunas “reikalas” - pati idėja gimė kažkur prieš metus, o dabar, galiu sakyti, kad tik startuojame.

- O kaip gimė pati mintis pradėti siūti ir prekiauti vaikiška tekstile?

- Iš tiesų pati pradžia buvo jau labai seniai - prieš penkerius metus gimus pirmajai dukrytei galvojau, kad reikėtų kažkuo užsiimti. Kol buvau vaiko priežiūros atostogose pirmus metus taip ir nesugalvojau, o antruosius įkūriau vaikiškų drabužėlių internetinę parduotuvę. Tuomet dar nebuvo taip paprasta pačioms mamoms atsisiųsti, tai mes per emigrantus siųsdavomės iš užsienio ir siūlydavome mamoms kokybiškesnius, gražesnius daiktelius. Bet grįžus į darbą, žinoma, nebeliko laiko šiuo versliuku rūpintis. Turėjau atsakingas pareigas, didžiulę atsakomybę, tad laiko neliko visai. Bandžiau prisikalbinti drauges, bet supratau, kad nieko iš to neišeis ir su vyru nutarėme parduotuvėlę parduoti. Taip ir padarėme - didžiulių pinigų neuždirbome, bet mačiau, kad ji veikia ir iki šiol.

Po to sekė pakankamai sudėtingas laikotarpis, nes po dviejų metų vaiko auginimo atostogų man integracija nebuvo lengva. Pradžioje dirbau turizmo srityje, paskui pakeičiau darbą, tapau prekybos direktore baldus gaminančioje įmonėje su didžiule atsakomybe, nemažu vyrišku kolektyvu. Du metus labai intensyviai dirbau, bet kažkur giliai giliai buvo mintis kažką daryti savo. 

Tuo pačiu metu nusprendžiau įgyvendinti savo svajonę - užsirašiau į siuvimo kursus. Dar vaikas būdama norėjau jaunėliui broliui pasiūti šortus, o paauglystė buvo ne itin garbinga prisipažinti apie šį potraukį, nes visi tuomet norėjo būti verslininkais ir teisininkais, todėl ta svajonė buvo nutolusi. 

Nuėjusi į tuos kursus atradau nuostabią mokytoją, kuri įkvėpė, padėdavo atsipalaiduoti po darbo ir sužinoti labai daug naujo. Tai buvo kažkas tokio! Tikiu, kad ji “Little House” atsiradimui davė didžiulį postūmį. Pradėjau siūti sau, paskui dukrai ir supratau, kad vaikų drabužėliai taip greitai išaugami, kad net gaila. Uždedi puošnią suknelę vieną du kartus ir viskas! Tuomet susimąsčiau, kodėl nepasiuvus kitokių dalykų? Taip atsirado namų tekstilė. Tai buvo mano hobis, užsiėmimas po darbo - siūdavau antklodes, pagalvėles, virtuvinius rakšluostėlius. Ir viską dovanodavau, nes labai patiko kūrybinis procesas.

Kai sužinojau, kad laukiuosi antrojo vaikučio - tą pačią sekundę man buvo aišku ką darysiu toliau. Supratau, kad turi atsirasti svajonių studija, kur galėsių siūti ir mokyti kitus, pristatyti savo gaminius, kur būtų galima juos pačiupinėti. Jei anksčiau buvo tik namų tekstilė dabar įdomu viskas vaikams. Tai tokie dalykai, kurių reikia man pačiai. Siuvu kas man gražu, nesivadinu nei menininke, nei dizainere. Ar stilinga ir skoninga - nežinau, bet man patinka.

- Ar ir dabar spėjate pasiūti visus užsakymus?

- Pati dabar turiu laiko tik pavyzdiniams gaminiams, o vėliau viską pagal tai daro siuvėjos. Jos irgi yra mamos, kurios sėdi su vaikais namučiuosi ir tokiu būdu prisiduria pinigėlių. Su jomis labai šauniai bendraujame, nes joms irgi aktualu ką siuva, tariamės kaip geriau ką padaryti, kaip mamoms būtų patogiau. O man pačiai tai taip pat socializacija, bendravimas.

- Nusprendėte pradėti ir kaip visi įsikūrimo darbai?

- Turėjau idėją ir kažkodėl pirmiausia pradėjau ieškoti audinių. Suradau keletą tiekėjų, kurie gali atvežti tai ko aš noriu. Audiniai atkeliauja iš JAV ir Vakarų Europos, kadangi milžiniškų kiekių man nereikia, audinių kainos tikrai nemenkos. Manau, geriau iš brangesnio, bet kokybiško, negu iš bet kokio. Suradus medžiagas pradėjome siūti pavyzdinius gaminius, įkūrėme mažąją bendriją, užsakėme internetinę parduotuvę, kuri tik prieš savaitę atvėrė elektronines duris. 

O tuo pačiu metu aš laukiausiai, nėštumas buvo itin sudėtingas, praleidau labai daug laiko ligoninėse, nes nuo pat pradžių įtarė preklampsiją. Na, bet viskas baigėsi laimingai ir auginu sveiką sūnelį. 

- Kada prasidėjo pardavimai?

- Gruodį gimė sūnus, mėnesį nieko nedariau, o tada pasakiau, kad jau galiu kažkuo užsiimti. Mažylis labai ramus, ne taip kaip vyresnėlė, kuri ketverius metus praleido man ant rankų. Juokiuosi, kad Dievas yra ir visiems po lygiai paskirsto. Tad sūnelis leido pabaigti bandomuosius gaminius, kuriuos siuvom, taisėm, darėm broko, kol sukūrėme tobulus ir galėjome kažką parodyti.

Tuo pačiu metu baiginėjome elektroninę parduotuvę. Labai žaviuosi moterimis, kurios pačios priima užsakymus, derinasi dėl kiekvienos detalės ir siuva, kaip klientas nori, bet juk finale tai jau yra ne tavo gaminys, o tik darbas! Tai gal geriau jeigu žinai ko tiksliai nori reikia eiti tiesiog pas siuvėją? Tuo gerai elektroninė parduotuvė, kad renkiesi iš to kas yra, prie ko mes ilgai ir nuoširdžiai dirbome.

Didelių pardavimų dar nėra ir į viską žiūriu kitaip. Mane labiau “veža” pats procesas. Vyras juokiasi, kad čia joks verslas, nes tik kišu pinigus ir viskas. Na, bet turiu planą pasidariusi, kad po dvejų metų pasitengsiu sąnaudas.

- Turite rimtą verslo planą, kokį pasidaryti rekomenduoja visi?

- Tą patį sakydavau ir aš savo darbuotojams. Pasidariau tą planą, bet iš tiesų darau šiek tiek šalia jo. Vienas yra dirbti pagal verslo taisykles, bet kita dalis tai, kad tai ir mano hobis. Man tai labai patinka, galiu apie tai nuolat kalbėti. Jeigu kitos mamos aptarinėja sauskelnes, tai aš siuvinius! Kartais net gaila, kad šiuos daiktus žmonės turi pirkti - geriau išmokyčiau juos pasigaminti.

- Ar skaičiavote kiek reikėjo investicijų verslo pradžiai?

- Taip, viskas suskaičiuota. Šiandien be kelių tūkstančių yra 40 tūkstančių litų sąnaudų. Audiniai brangūs, parduotuvės platforma taip pat... Ir vėl reikės galvoti apie papildomas investicijas reklamai. Žinoma, dabar paprasčiau, nes šiek tiek jau pasidengiame iš pardavimų. 

Prisipažinsiu, kad neturėjau tiek lėšų, todėl ieškojau kur pasiskolinti, esu dėkinga savo tėvams, kurie manimi patikėjo. Turių paskolą iš tėvų, kurią reikės grąžinti. 

- Ar nebaisu investuoti?

- Jeigu mano tikslas būtų buvęs uždirbti pinigus, vaikus palikčiau su aukle ir eičiau dirbti samdomą darbą - ten labiau apsimoka. Bet mano tikslas buvo turėti mėgstamą veiklą, kurią galėčiau suderinti su vaikais. 

Mano darbas nebuvo nuo aštuonių iki penkių, turėjau vykti į komandiruotes, tada tu negali ateiti į vaiko šventes, o grįžus namo norisi tik į lovą, o ne su vaiku pažaisti ar papiešti. Pradžioje noriu būti gera mama ir jeigu galiu savo mėgstamai veiklai skirdama keletą valandų atnešti dalį pajamų - tai yra variantas kuris man tinka. 

- Ar nebaisu pradėti?

- Pradėti organizuoti nebuvo jokios baimės. Jeigu kiti skundžiasi, kad jiems sunku, tai man iki puslapio paleidimo buvo viskas labai paprasta. Sunkiausia dalis yra pasiryžti. Kaip gali išeiti iš darbo, atsisakyti nuolatinių pajamų! Bet juk Lietuvoje labai šaunu, jog mamos būdamos vaiko priežiūros atostogose ir gaunamos, kad ir nedideles pajamas gali startuoti pačios, sugalvoti ką nori gyvenime veikti. 

- Kuo labiausiai didžiuojatės “Little House” produkcijoje?

- Mūsų stipriausia dalis yra skiautiniai. Žinoma, Lietuvoje jie nėra tokie populiarūs, be to - ir nepigūs, bet juk mažą anklodėlės tik viršutinį raštą susiūti trunka visą dieną! Kiek žiūrėjau, Lietuvoje mažai skiautinėtojų, nebent mamos, kurios užsiima rankdarbiais. 

- Ar planuojate pardavinėti užsienyje?

- Dabar pasileidome e-parduotuvę ir žiūrime kur mums reikia būti, kur link mes einame. Užsienyje skiautiniai kainuoja tiek pat eurais, kaip pas mus litais. Ten jų vertinimas kitoks.

- O tikrą parduotuvę planuojate įkurti?

- Turiu svajonę, kad po dviejų metų atidarysime studiją, kuri bus ir susitikimo vieta, ir organizuosime pamokėles. Juk dabar taip paprasta kažką pačioms pasisiūti - vaikų drabužėlius kurti nesudėtinga, o siuvimo mašinų jau yra labai nebrangių...

- Ar jūsų pačios vaikai “apsiūti”?

- Pradžioje dukrytei daug siuvau, bet supratusi, kaip greitai išauga, pradėjo darytis gaila. Dabar siuvu visas progines sukneles. 

- O ar lieko to išsvajoto laiko vaikams ir laisvalaikiui?

Aš stengiuosi, kad jo liktų. Mano laikas yra vaikų miegas - tuomet aš dirbu. 

- Papasakokite apie savo vaikučius!

- Vyresnėlei penkeri, jos vardas Evinga Marija. Iš tiesų, kai gimė, jos vardas buvo tik Evinga, bet dvejų ji nusprendė kad nori vadintis Marija, o aš netyčia ir patvirtinau, kad jos krikšto vardas yra Marija. Aišku, daugelis labai keistai į mus žiūrėjo, bet mes ir oficialiai įteisinome šį vardą. 

Jaunėlis - Justas Dovydas, jis visur keliauja kartu su manimi, auga tikras verslininkas. 

- Kiek motinystė įkvėpė jus šiam verslui?

- 100 procentų! Juk su pirmąja dukra kilo poreikis atsivežti drabužėlių, paskui siūti... Viskas ir išsivystė kartu su vaikais. 

Ačiū už pokalbį!

“Little House” siūtų grožybių galite rasti jų puslapyje www.littlehouse.lt arba www.facebook.com/littlehousestudija