Stebėdama vaikus vis gi susimąsčiau su kokiais skirtumais susidūrėme augindami juos po vieną, ir visus kartu.
Dabar drąsiai galiu sakyti, kad auginti vieną vaiką - juokų darbas, o dar jei jis toks, koks mūsų pirmagimis, tai iš viso rojus. Kur "padėsi, ten ir rasi". Jis nuo mažų dienų mėgdavo pats sau krapštytis, dėlioti, konstruoti, ir jam didelės kompanijos nė nereikėjo. Mokėjo savimi užsiimti, ir nereikalauti dėmesio be reikalo. Jį auginti buvo vienas malonumas.
Kai laukiausi dukros, buvau nusipiešusi tą pačia "rožinę" viziją, kad su ja bus taip pat lengva. Cha, atėjo princesė į šį pasaulį su "princesišku" charakteriu, ir parodė, kad nevisada būna ramių dienų. O taip, ji buvo ne iš tų, kurios ramiai nustygs vietoje, kurios nekels "bangų" ir ramiai šukuos lėlytes kaip gražiuose filmuose rodo:) Augant jai, charakteris tik labiau skleidėsi. Ir dabar juokiamės, kad kaip iš pasakos "Princesė ant žirnio", tik o žirnio nėra. Ilgą laiką lepinta šeimos vyrų, ji greitai perprato moteriškas gudrybes ir neatsisako jų naudotis, kai jai tai naudinga. Nors ir sakoma, kad vaikai manipuliuoti nemoka. O ne, dar ir kaip moka.
Nepaisant to, du auginti buvo nesunku :)
Atsiradus Ignotui..Va čia jau iššūkių atsirado kur kas daugiau. Amžiaus skirtumai, pokyčiai vyresnėlio gyvenime (beprasidedanti mokykla), Ignoto sveikatos bėdos, tėvelių amžius,- viskas visai kitaip.
Nors patys tapome brandesni ir požiūris į patį vaikų auginimą jau pasikeitęs, bet kasdieniame gyvenime slypintys iššūkiai kartais sugeba išmušti iš vėžių. Ypač, kai prasideda ligų maratonas, kuris kaip karuselė užsisuka keliais ratais.
Kiekvienas iš jų savito būdo. Kiekvienas iš jų asmenybė. Ir kiekvienas iš jų mūsų didelė laimė ir meilė. Su kiekvienu iš jų vienui vienu - lengvumas neišpasakytas. Kai jie visi kartu. Net rašant šypsena išdygsta, nemeluosiu, kartais atrodo, kad namų stogas kilnojasi nuo to sambruzdžio, skundų, aimanų ir dūsavimų. Namai pilni, kai jie visi. Širdis užsipildžiusi laime. Ir tie iššūkiai, patirtys, skaudžios akimirkos..Tam kartui viskas baisu ir "juoda", o praėjus laikui, atrodo nieko ten baisaus labai ir nebuvo.
Vis grįžtu prisiminimais į pernai sausį/vasarį, kai vienas po kito sirgo, įsukdami ir mažąjį Ignotą į vėjaraupių karuselę. Atrodė, kad čia jau viskas, blogiau ir būti negali. Bet išgyvenome. Praėjome tą patirtį, tas ligas ir toliau gyvenome įprastą gyvenimą. Pasimiršo.
Dabar...Dabar ir vėl Ignotas įklimpo į ligas.Bet tikiu, kad diena, dvi ar savaitė ir mes vėl tai tik prisiminsime.
Toks tas gyvenimas su vaikais. Be jų lengva, bet tuščia. Su jais kiek sunkiau, bet pilnatvė įgauna visai kitą reikšmę.
