Visą gyvenimą kažką tenka rinktis...

Ech, kaip laikas skrieja! Lyg vakar aiškinomės, kuri tyrelė geresnė, kurios sauskelnės tinka labiau, o dabar tenka aiškintis, kuri gimnazija geriau. Atrodo lyg ir žinai, bet vaikas pasirodo žino geriau, kur reikia norėti. Na, jei geriau, tai geriau.

Ne man egzaminus laikyti, jei nori, tegu laiko. Svarbiausia netrukdyti, tik reikia įspėti, kad kuo aukščiau pakyli, tuo žemiau gali tekti kristi. Kritimo neįvyko. Įstojus, nebuvo baisu progimnazijoje gauti žemesnį, nei 10 pažymį, atsirado daugiau laisvės, niekur nereikėjo lėkti ir bėgti. Galima buvo užsiimti mėgiama veikla - daile.

O kiek buvo laimės laimužės, kai dailės mokyklos buvo pakviesta į plenerą Zarasuose! Žinojome, kad į plenerus ne Vilniuje kviečiami tik po 3 metų mokiniai, kurie atitinka reikalaujamus kriterijus. Net per tėvų susirinkimą buvo pranešta, kad mums nei šįmet, nei kitais metais nepriklausys. Tai net sapne nesapnavo apie tokį gėrį. Ir progimnazija neprieštaravo, nors ugdymas dar vyko.

Buvo suspėta į išleistuves nulėkti ir  grįžti į plenerą.
Sugrįžus iš plenero atskriejo žinia apie išlaikytus vokiečių kalbos egzaminus ir mokymus Vokietijoje.
Džiugu ir baugu vienai visai svetimoje aplinkoje. Teko tėvams lydėti. O vėliau džiaugtis trumpomis ir retomis žinutėmis. 
Tėvai turėjo persiplanuoti savo veiklą ir džiaugtis gyvenimu. 

Keista buvo šįmet daug kur vaiką išleisti vieną arba mums vykti be jo, vaiko tik žinutes skaityti arba taupų vaizdo skambutį gauti. Šįmet prisiminėme kaip keliaudavome iki vaiko be vaiko... Bet su dukrele buvo smagiau: tekdavo drauge pasisupti, rogutėmis pasivažinėti, kažką palipdyti, debesis stebėti, pats galėjai vaiku pabūti. O dabar, matai kad vaikiukai pirštais piešia, bet gi neisi su jais kartu piešti... Pavydžiu mažų vaikiukų mamytėms, jos gali po purvą braidyti basomis ir visi manys, kad atlieka džiaugsmo terapijos pratimą. 
Bet reikia išgyventi visus gyvenimo tarpsnius... Sugrįš dar mums vaikystė....